Dar nuo praeitų metų suplanuotą kelionę atšaukė, bet pasiūlė kitą. Sutikome, pakoregavome atostogų grafikus ir grįžę iš Dzūkijos ėmėme ruoštis sekančiai kelionei. Turėjome išskristi antradienį. Pirmadienį dukra parėjo, atsiduso ir pasakė: „Dėl neaiškių aplinkybių mūsų skrydis atšauktas.“
Kai prasikalsdavau kariuomenėje, pasodindavo bulvių skusti, o mano „generolas“ – žmona pasodino pjaustyti obuolių ir virti obuolienės. Nesijaučiau prasikaltęs, bet nesiginčijau – dirbau, tiksliau, meditavau, kad nusiraminčiau.
Po pietų dukra pranešė, kad yra pasiūlymas už tą pačią kainą, ketvirtadienį, skristi į Šarm El Šeichą. Bet reikia apsispręsti per 10 min.
Naujiena apie naują kelionę užtiko besidarbuojant šiltnamyje. Sutikau keliauti, palikau šiltnamį vilkės Belos priežiūrai, susiruošėme ir „išvarėme“ į Šarm el Šeichą, viešbutį „Charmillion“.
Fantastika, tik jau labai karšta. Vakare atskridome 17.30 val. vietiniu laiku, tai dar buvo 38 karščio. Taigi, atostogos prasideda.
Apie patį poilsį nėra ką daug rašyti, nes nieko nenustebinsi. Maistas panašus kaip ir visose šalyse, kur viskas įskaičiuota. Turkijoje gal didesnis pasirinkimas, nors nei Turkijoje, nei Egipte neįmanoma visko paragauti, bet jei nori tiek ten, tiek ten gali „persiėsti“ ir „persigerti“. Čia kam kas rūpi.
Kadangi mes nesame maisto ir alkoholio vergai, tai mus labiau domino siūlomos ekskursijos nei pilnas skrandis.
Jų nemažai, visos įdomios ir viską pamatyti savaitės bėgyje – neįmanoma. Išsirinkome tris, iš kurių vieną pavadinčiau visą gyvenimą brandinta ir išsvajota kelione.
Ją trumpai pavadinčiau 1200 kilometrų, 12000 žingsnių iki Dievo ir neįvertinama, beribė palaima sielai.
Pirmoji rimtesnė pažintis su Šventąja žeme, Dievu, Kristumi, krikščionybe buvo perskaičius Sinkevičiaus knygą „Qua Vadis“.
Buvau sužavėtas, sujaudintas. Po to sekė Biblijos skaitymas, įvairių dokumentinių filmų žiūrėjimas, bet niekada negalvojau, kad pačiam teks ten pakliūti ir nors truputį, bet tiesiogiai pajausti to šventumo jėgą.
Reali kelionė kūnu ir siela į svečius pas Dievą prasidėjo vakar 21 val. Egipto laiku.
Kolona autobusų, karinė palyda, ginkluotas apsaugininkas kiekviename autobuse. Iki Izraelio sienos važiavome daugiau nei 4 valandas. Kelias geras, bet naktį tuščias. Viena kita mašina ir tamsą skrodžiančios mėlynos karinės palydos žiburėlių šviesos.
Dažni patikros postai, ginkluoti kariai, šarvuočiai. Neramus kraštas. Vienu metu visa kolona buvo sustojus tiesiog magistralėje. Apsaugininkas, buvęs mūsų autobuse, atsistojo arčiau vairuotojo. Vienas turistas atsistojo, norėjo išeiti atlikti gamtinių reikalų, bet apsaugininkas kažką griežtai riktelėjo.
Gidas išvertė paprastai – greitai sėsk į savo vietą ir nejudėk.
Pro šalį pralėkė keletas automobilių mėlynais švyturėliais. 10–15 min. įtampos ir kelionę tęsiam. Už geros valandos trumpam sustojame poilsiui kuro kolonėlėje, kurioje kariškių, policijos automobilių daugiau nei keliaujančių.
Nežinau, ką reikėtų daryti, jei prispaustų rimtas reikalas. Manau, saugiau būtų į kelnes, nei sustoti pakelėje.
Siena tarp Egipto ir Izraelio – Taba, tokia kaip rodo dokumentiniuose filmuose. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį judėjimo jokio, tik mūsų autobusai.
Išlaipina ir per sieną keliaujame pėsti. Jei sėkmingai praeisime, lauks Izraelio autobusas. Egiptiečių iki 65 m. amžiaus Izraelis neįsileidžia.
Čia teko pajusti visą pasienio punktų perėjimo „džiaugsmą“. Jau buvau primiršęs. Egiptiečiai ilgai neužlaikė. Užpildėme anketas, įdėjo spaudus ir sudie.
Izraelis kas kita. Mūsų grupės daugumą sudarė Rusijos piliečiai, bet buvo ir Baltarusijos, Ukrainos, keletas tamsiaodžių vyresnio amžiaus moterų. Lietuvai atstovavome tik aš ir žmona. Tai daugeliui kėlė nuostabą.
Kai į vieno pareigūno klausimą apie Rusiją atsakiau „No, Lithuania“, tas net iškišo per langelį galvą iš savo „sėdyklos“ ir net kelis kartus pervertė pasą.
Kol pasiekėme pagrindinį Izraelio pasų patikros punktą, turėjome dar keturis patikrinimus. Du iš jų – kaip oro uostuose. Skenavimas daiktų ir „rankinis“ visų kišenių patikrinimas. Kitų rankomis taip atidžiai netikrino, kaip manęs. Gal užkliuvo mano toks tvirtas ir išdidus pasakymas „No, Lithuania“.
Prie tikrosios, paskutinės, lemiamos pasų patikros prasidėjo klausimai: ko, iš kur, kodėl iš čia, kur vaikai, anūkai, kuo dirbi, kur dirbi? O galiausiai tokia rami išvada: „Tavo paso nepavyksta nuskenuoti“. Net žado netekau. Žiūrėjau per langelį, kaip pasienio darbuotoja jį vis trynė, bandė skenuoti ir ramiai klausė, ar anksčiau nebuvo problemų su pasu.
Nebuvo. Į Angliją važinėju, į Egiptą atskridome, visur viskas gerai.
„Ar turi dar kokį dokumentą, patvirtinantį pilietybę?“ – klausia.
Aišku ne.
Atsiduso, patylėjo, paprašė mano telefono. Padaviau, porą minučių „baksnojo“, po to „pabaksnojo“ savo kompiuterį ir pagaliau gavau „bilietą“ į Šventąją žemę.
Kol visos grupės nepatikrino, autobusas neatvažiavo. Dar keletą valandų ilsėjomės ant suoliuko. Pagaliau visi praėjo, autobusas atvažiavo ir kelionę pradėjome.
Tokį kruopštų ir ilgą patikrinimą gidas paaiškino labai paprastai.
„Kiekvienos ekskursijos metu keletas turistų pasilieka nelegaliai padirbėti Izraelyje. Aš jau nebekreipiu dėmesio. Duodu savo telefono numerį, kad pasiklydęs žmogus galėtų susisiekti ir mes visada jį rasime. Jei pilietis vėluoja į susitikimo vietą 20 min ir neskambina, mes jo neieškome ir nelaukiame, pranešame policijai. Pirmą vietą tarp nelegaliai pasiliekančių užima ukrainiečiai, baltarusiai, rusai“, – paaiškino jis.
Gido žodžiai pasitvirtino. Iš šios kelionės Izraelyje pasiliko dvi jaunos merginos iš Baltarusijos. Kiekvienam savas kelias, o mūsų pirmas sustojimas – Negyvoji jūra.
Nuostabus jausmas. Svarbu nepersiversti ant pilvo ir nesušlapinti veido, akių. Išsitepėme gydomuoju purvu. Nežinau, ar kūnas tapo sveikesnis, bet sekančioje vietoje siela tapo ženkliai sveikesnė.
Neaprašinėsiu istorijos apie Kristaus krikštą Jordano upėje, nes apie tai žino kiekvienas žmogus.
Nuo Izraelio sienos iki Kristaus krikšto vietos keletą kilometrų važiavome siauru keliuku Jordanijos teritorija. Dar visai neseniai čia važiuoti buvo draudžiama, dabar leidžiama, bet šalia kelio viskas užminuota.
Nežinau, ką jautė Kristus, pasinerdamas į Jordano upę, bet ką jaučiau aš... Apie tai geriau patylėti, nes tikras šventumas mėgsta tylą.
Tiesiog pora nuotraukų. Jei į Kristaus gimimo bažnyčią, kuri yra Palestinoje, eitume pėsti, būtų problema pasienyje, bet grupėje ir dar važiuojant autobusu – jokių problemų.
Apie Kristaus gimimo bažnyčią Betliejuje taip pat daug prirašyta. Turėjome puikų gidą. Daug ir plačiai apie viską pasakojo. Jis pasakoja, vaikštai ir jauti, kaip siela ir kūnas susijungia su praeitimi.
Vienam viešbučio baro darbuotojui užsiminiau, kad važiuosiu į Betliejų, tai jis paprašė parvežti kokią smulkmeną iš ten. Nesvarbu ką, bet iš ten.
„Aš katalikas, mūsų neišleidžia į Izraelį, neturime galimybės prisiliesti prie krikščionių šventovių“, – paaiškino.
Paėmiau žvakių pundelį, magnetuką. Kristaus kapo bazilikoje gavome progą trumpai pasimelsti prie Kristaus kapo. Į pačią kriptą įleidžia po keturis ir turi progą padėkoti už viską, ką iš jo gavai.
Šalia kapo dega žvakutės, uždegtos šventos ugnies.
Uždegu nuo jos egiptiečiui ir namams skirtas žvakes. Truputį padega ir užgesinu. Dabar jos pašventintos šventa ugnimi iš Kristaus kapo.
Prie pat akmuo, ant kurio gulėjo Kristaus kūnas.
Ant jo „padedu mintis“, palaikau rankas ir padedu paprastus žemiškus daiktus – magnetukus, skirtus laukiančiam tikinčiajam.
(Užbėgant įvykiams už akių, kai egiptiečiui sekančią dieną perdaviau šventa ugnimi pašventintas žvakes, Kristaus mirties akmens pašventintą magnetuką, tai jis viduryje aikštės pradėjo žegnotis, o iš akių tryško toks nuoširdus „ačiū“, kokį retai tenka matyti.)
Siauromis, klaidžiomis Jeruzalės gatvelėmis einame prie Raudų sienos.
Į plyšelį įdedu raštelį su paprastu ir visiems labai reikalingu noru „Taikos visiems“. Ir pasitraukiau.
Buvo įdomu stebėti, kaip nuo Raudų sienos į karinę tarnybą išvyksta Izraelio jaunuoliai.
Pabendravus su kariuomenės gražuolėmis pasakiau, iš kur esu, tai jos mielai sutiko įsiamžinti su seneliu iš Lietuvos.
Truputį pavargau. Kaip piligrimas – nuvargęs, bet laimingas, prisėdau ant milijonų pėdų numinto grindinio ir padariau trumpą viso gyvenimo apžvalgą: vaikai užauginti, namas pastatytas, medis pasodintas, su Dievu pasimatyta.
Dabar jau galima grįžti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
