ES tada skirdavo paramas pagal visokias programas visokioms veikloms. Sekėme tuos dalykus ir pagal vieną veiklos rūšį galėjau gauti paramą. Tai su sūnumi atpyškėjome į reikiamą instituciją, pateikėme paraišką.
Sužinoti, kaip toliau klostosi paraiškos patenkinimo arba atmetimo reikalai, teko nuvykti vienai, į tuos dalykus administruojančių valdininkų kabinetą. Paskutinė diena, pulkai laukiančių eilėje. Sulaukiau, įslinkau į kabinetą. Susiradęs paraišką valdininkas permetė akimis ir pareiškė nieko gero nežadančiu balsu: „Blogai užpildyta“.
„Gal galima perrašyti?“ – lemenau tikėdamasi ištaisyti padėtį.
„Negalima. Nėra naujų blankų… Tai ir viskas“, – skėstelėjo vyrukas rankomis, bet kažkodėl dar liepė atvežti trūkstamą pažymą iš Registrų centro.
Tuo metu paskambino sūnus, domėjosi, kaip sekasi.
Pasakiau, kad nesiseka ir kokie nesklandumai. Neatkreipiau dėmesio, kad įjungtas garsiakalbis.
Visa laimė, kad sūnus nenaudojo rusiškų necenzūrinių žodžių. Bet visą kabinetą drebino.
Mačiau, kad girdi visi trys kabinete sėdintys valdininkai. Jie paskubomis įbedė akis į kompiuterių monitorius ir užgniaužę kvapą klausėsi.
„Tylėk“, – mėginau apmaldyti pasipiktinusį sūnų.
Tada pasigirdo zoologijos gyventojų sodo epitetai...
„Asilai, ožiai… Ką tylėt? Paaiškink tiems besmegeniams tą ir aną“, – išvardino, ką turiu paaiškinti.
Žinoma, man aiškint jau nebereikėjo, nes jie patys viską girdėjo. Aš norėjau prasmegti kiaurai grindis. Čiupau popieriuką, kuriame valdininkas teikėsi parašyti, kokį dokumentą turiu jiems atvežti ir sprukau pro duris.
Kitą dieną su gauta pažyma vėl įslinkau į kabinetą. Tas pats valdininkas maloniai pasiūlė sėsti, davė naują blanką, sakė, kur ką rašyti. Tie blankai konvejeriu slydo iš dauginimo aparato ant stalo.
„Jūsų sūnus labai protingas, bet klaidų privėlė“, – tarstelėjo lyg tarp kitko.
Matydama, kaip lengvai kopijuojami paraiškos blankai, kurių, neva, prieš tai nebuvo, prismeigiau žvilgsniu darbuotoją prie sienos ir pagalvojau, kad buvo už ką juos išplūsti.
Parama buvo paskirta, bet iki šiol prisimenu tą nuotykį.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“!
Prisiminkite pačius karščiausius ir įsimintiniausius nuotykius, kurių niekada nepamiršite. Galbūt išgyvenote romantiškiausią nuotykį? O gal patyrėte pačias smagiausias atostogas? Įgyvendinote seną svajonę ir aplankėte svajonių šalį, įsigijote svajonių namą? Pasidalinkite savo nuotykiu su visais skaitytojais ir laimėkite prizą!
Skelbiame rašinių konkursą „Nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Dalinkitės savo istorijomis, kurių laukiame paštu bendraukime@lrytas.lt.
Prizas už daugiausiai skaitytojų sulaukusią istoriją – 100 eurų „Esperanza Resort & SPA“ dovanų čekis. Prabangus penkių žvaigždučių viešbutis įsikūręs unikalioje kvapą gniaužiančioje vietoje, ant Ungurio ežero kranto, už 13 km nuo Trakų centro. Vešlaus privataus miško apsuptoje teritorijoje. Pasidovanokite sau 5 žvaigždučių poilsį!
Konkurso laikas pratęsiamas. Jūsų rašinių lauksime iki spalio 10 d. Spalio 12 d. paskelbsime laimėtoją!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
