„Žinome, kad Šv. Kalėdos prasideda nuo Kūčių vakarienės su savo brangiausiais žmonėmis. Mano vaikystės Kūčios buvo tokios. Tai buvo prieš 60–65 metus.
Ant stalo dvylika patiekalų, (o gal tiek ir nebuvo), kuriuos net graudu prisiminus: žuvis, kurios Tėtė sugaudavo šalia esančiame ežere, kelios silkės iš skardinės, kurios buvo sunkiai gaunamos, kelios plotkelės, kuriomis pasidalindavom visa mūsų vienuolikos asmenų šeima, ir begalinės Mamos išmonės sukurti skanėstai beveik iš nieko – skaniausi mamos kepti pyragėliai su baravykų ir aguonų įdaru, pačių rinktų spanguolių kisielius ir dideli Mamos kepti šližikai.
Didžiajam kambary šypsosi įvairiais žaisliukais išdabinta eglutė, spindinčių girliandų tada nebuvo, mes, vaikai, patys pagamindavom iš įvairių popierėlių ilgą lenciūgėlį, kurį kabindavom ant eglutės, kurią Tėtė iškilmingai pargabendavo iš miško, po ja nebūdavo jokių dovanėlių, kurių mes penkios seserys ir keturi broliai net nelaukdavom.
Eglutė buvo didžiausia dovana mums, vaikams, ir visai šeimai, jaukiai švenčiančiai Dievo gimimą. Iš po Mamos austos lininės staltiesės ištraukdavom šieno šiaudelį – kuris ilgiau gyvens. Tėtė sakydavo: „Visi ilgai gyvensite“.
Visiems būdavo labai linksma. Valgėm skanėstus, po to paišdykaudavom, pagąsdindavome vieni kitus iš „kapų ateinančiomis dūšelėmis“. Aš išėjusi į lauką (tokia svajoklė buvau nuo mažens), žvelgdama į mėnulio apšviestus baltus nuo sniego miškus, pagalvodavau: „Dieve, kas bus, kai neliks Tėvų, nebus nei šių namų, nebus ir šio šurmulio".
Ir neliko nei Tėvų, nei namų, nei šurmulio, nei nuostabios skurdžios vaikystės.
Vaikystės skanėstai. Pamenu, teta (mano Krikšto mama) grįžusi iš Vilniaus mums atvežė lauktuvių po vieną „guminuką“ (tokį įvairiausių spalvų želė saldainiuką). Taip taip, lygiai tokį, kokių šiandien priverstos visos parduotuvės, tokių, kurių šiandien ir maišeliais nešant būtų pernelyg kuklios lauktuvės, o mes tada gavom po vieną.
Net juokinga dabar prisiminti – savąjį aš valgiau kelias dienas, atsikąsdama kasdien po mažą mažutėlaitį gabaliuką. Ir kaskart jausdavau šventę, puotą, kokią tik galėjo išpiešti manoji fantazija.
Vaikystės turtas. Kaip ir kiekvienas vaikas, turėjau savo asmeninio turto – neįkainojamą lobį, kuriam buvo skirta dėželė, stovinti po rašomuoju stalu (taip vadinom, nors jis buvo be stalčių).
Po šiai dienai nesuklysdama galiu išvardinti visą neįkainojamų daiktų sąrašą: sena pasakų knyga, iš „Tarybinės moters“ žurnalo iškirpti paveikslėliai su, mano nuomone, gražiais rūbeliais ir saldainių popieriukai. Savo neįkainojamą turtą ne kartą teko verkiant gelbėti nuo padykusių jaunesnių brolių Prano ir Vytauto...
Ir atkakliau būčiau gynusi, nei dabar vaikai savo motorolerius, dviračius, kompiuterius, paspirtukus ar kitokį brangų jiems nupirktą daiktą.
Beje, turėjau ir nuosavų pinigų. Jie (vienas rublis su keliomis dešimtimis kapeikų) buvo slepiami metalinėje dėžutėje nuo ledinukų. Net mintis nekilo juos išleist pirmoje pasitaikiusioje krautuvėje. Jie buvo skirti „paskolinti“ tėvams, jei kartais jiems pritrūkdavo. Tad pirkdavau už juos patį brangiausią dalyką – jausmą, kad esu reikalinga ir galiu nors kuo prisidėti prie šeimos išlaikymo.
Visos kitos šventės buvo pavasarį tirpstantys upeliai, žydinčios pienės ir vainikų pynimas iš jų. Nuostabus reginys, kai TĖTĖ kas rytą pargindamas karves MAMAI parnešdavo nuostabių lauko gėlių puokšteles, kurių buvo pristatytos visos palangės, pamerktos į puslitrinius stiklainėlius.
Ir kitokių pramogų sugalvodavome, kurios šiandien vargu ar apskritai laikomos pramogomis. Viena tokių buvo maudynės ežere, nors mane mažai ten leisdavo – nenuskęsk – sakydavo. Nes visi broliai laimingai skendo...
Su begaline šiluma prisimenu savo skurdo turtingą vaikystę ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mūsų vaikams ir anūkams tai, ką papasakojau, atrodo lyg pasaka, labai labai sena pasaka...
Būkite laimingos, mano mylimiausios dukrelės Auksele ir Astute, jų vyrai Rolandai ir Algi, mano patys nuostabiausi anūkai: Gvidai, Bartai, Rojau, Bernadeta ir Fausta. O Gvidas su žmona Agata jau mums padovanojo šaunų provaikaitį Adomą.
Kur bebūčiau aš,
kur bebūsit Jūs,
Mano malda,
Dievulis Jus saugos visada.
Ir tik vieno Jūsų prašau – Aukselės ir Rolando, Astutės ir Algio, kad jūsų vaikai ir anūkai visada skubėtų į jūsų šiltus namus, ar su rūpesčiais, ar su džiaugsmais, bet visada pirmiausiai pas jus, o jūs juos, savo vaikus ir vaikaičius visada turėtumėt laiko išklausyti, kad ir kaip bebūtumėt užimti.
Aš gal ir ne visuomet tokia buvau, kaip dabar mokau ir prašau jūsų. Tad atleiskite man Vaikai, ir nepykite. Myliu jus visus labai. Būkite laimingi. Mes dabar su tėvu esame laimingi tada, kai jūs esate laimingi. Ir nepykite jei kartais ne laiku jums paskambinam (ypač tėvas) mes tik norime įsitikinti, kad jums viskas gerai. Juk iš balso viską suprantame.
Gerų jums Švenčių. Mylėkite ir gerbkite vienas kitą“, - rašė skaitytoja Jadvyga.
Šis rašinys dalyvauja „Bendraukime“ konkurse „Kalėdos, kurių niekada nepamiršiu“. Kviečiame ir jus prisiminti savo įsimintiniausias žiemos šventes.
Galbūt per žiemos šventes sulaukėte stebuklo? Įgyvendinote savo svajonę? Sutikote mylimąjį ar su juo patyrėte gyvenimo nuotykį? Galbūt palėpėje tarp kalėdinių žaisliukų netikėtai radote ir daug metų saugotą paslaptį?
O gal šventes renkatės švęsti ne taip, kaip visi ir kuriate naują šeimos tradiciją prie egzotiškais patiekalais nukrauto stalo, leidžiatės į keliones, ar lankote likimo pamirštus ir nuskriaustus?
Lauksime jūsų istorijų iki gruodžio 31 d. el.paštu bendraukime@lrytas.lt. Taip pat galite pasakojimus atsiųsti naudodamiesi mobiliąja lrytas.lt programėle arba įkelti tiesiai čia.
Geriausių ir didžiausio skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autorius apdovanosime prizais – 50 eurų „Vilnius Grand Resort“ vertės kuponais. Maloniam laikui, poilsiui ir akimirkoms su brangiausiais žmonėmis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
