Jau pats pirmasis susitikimas su įmonės direktoriumi ir bendradarbiais nuteikė labai pozityviai. Aišku, iš karto net plika akimi buvo pastebima, kad direktorius į mane žiūrėjo kaip katinas į lašinius. Nors konkurse dalyvavo ir daugiau norinčiųjų, bet man buvo pasakyta: „Gali būti rami. Konkursas vyks, bet tu jau dabar esi jo laimėtoja‟.
Direktorius, plačiai atvėręs man savo įstaigos duris, buvo gerokai vyresnis už mane, tačiau gana patrauklus vyras. Vėliau sužinojau, kad jis daug šilto ir šalto matęs žmogus. Tikras donžuanas, širdžių ėdikas, vis tykantis naujos aukos. Iš pat pradžių mūsų santykiai buvo tik dalykiški, darbiniai.
Tačiau visą tą laiką vadovas sekė mane savo skvarbiu žvilgsniu, praeidamas pro šalį dažnai paliesdavo, apkabindavo per liemenį. Laikui bėgant pastebėjau, kad jo ranka nejučia nuslysdavo nuo liemens žemiau tarsi norėdama įvertinti mano apvalumus. Neturėjau manekenės kūno, bet buvau išvaizdi, vidutinio kūno sudėjimo, išsituokusi moteris.
Dar nespėjusi apšilti kojų vieną dieną direktoriui netikėtai išnirus iš už kampo akimirksniu buvau įsprausta į kampą. Aš atstūmiau savo persekiotoją, kurio vyriškasis ego buvo įžeistas. Man pavymui nuskambėjo žodžiai: „Aš šito nepamiršiu!‟
Artėjo Kalėdos. Su keliais bendradarbiais išvykome į savaitės trukmės kursus užsienyje. Prieš išvažiuojant mano persekiotojas, nutaikęs progą tarė: „Aš jūsų lauksiu sugrįžtančios‟. Visą tą laiką sulaukdavau direktoriaus skambučių. Net bendradarbiai iš manęs pradėjo šaipytis.
Nepastebimai prabėgo savaitė. Pirmadienio rytą nedrąsiai pravėriau darbovietės duris. Vengiau susitikimo. Stengiausi jį atitolinti. Kadangi buvome parvežę lauktuvių, todėl per pietų pertrauką direktorių ir bendradarbius pakvietėme puodeliui kavos.
Artėjant darbui į pabaigą iš direktoriaus sulaukiau labai netikėto pasiūlymo. Jis mane nutarė pasiimti savo globon, t.y. skirti savo padėjėja. Aišku, nesu mažas vaikas, todėl supratau, kad šis siūlymas ne už ačiū. Iš tiesų, neturėjau ko prarasti.
Peržengusi per save ir savo principus tapau direktoriaus meiluže. Mes susitikdavome visur: tamsiuose kambariukuose, mano, jo ir kitų bendradarbių kabinetuose, poilsio kambaryje. Dažniausiai tai nutikdavo anksti ryte, kai dar nieko nebūdavo darbovietėje.
Kartais mane direktorius atakuodavo net kelis kartus per dieną. Kadangi kabinete dirbau su kita moterimi, todėl jis sugalvodavo įvairių dingsčių išsivilioti mane į tamsų kambariuką, kuris buvo ūkvedžio valda. Rizikuodavome. Bet „kas nerizikuoja, tas negeria šampano,‟ – vis kartodavome.
Viskas vyko gana sklandžiai iki tos nelemtos prieškalėdinės dienos. Anksti ryte susitikome direktoriaus kabinete. Užsirakinome. Po kurio laiko išgirdome žingsnius, valytojos balsą, vėliau – kišamo į spyną rakto garsą.
Atrodė, kad iš baimės širdis tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Įnirtingai darbuodamasi raktų valytoja vis dėlto pasiekė savo tikslą. Visa laimė, kad direktoriaus kabinete buvo tamsu.
„Kas čia vyksta?‟ – tamsoje nuskambėjo nuostabos kupinas įsibrovėlės balsas.
Aišku, valytoja ne kvaila – iš karto įvertino situaciją. Aš virpėjau tarsi epušės lapas. Bijojau būti atpažinta. Norėjosi prasmegti skradžiai žemę.
„Juk direktorius vedęs vyras ir niekam nereikalingos problemos: nei jam, nei juo labiau man‟, – įvertinau situaciją.
Direktoriaus, kaip tikro džentelmeno, nugara tapo mano savotiška slėptuve. Valytoja ne mažiau išsigando nei mes, nes strimgalviais iššoko iš kabineto palikdama mus visiškoje tamsoje. Tą dieną dangus visą dieną atrodė niūrus, užklotas sunkiais tamsiais debesimis, apgaubtas tiršto rūko. Tokia buvo ir mano savijauta.
Po šio incidento visą dieną negalėjau rasti sau vietos. Direktorius nesirodė.
„Kas dabar bus?‟ – nedavė ramybės mintis. Bet nei kitą, nei trečią dieną, nei vėliau nieko nemalonaus nenutiko.
Galvojau, kad ši istorija tuo ir baigsis. Bet ne – ji įgavo pagreitį ir su dviguba jėga tęsiasi iki šiol. Kur ji, prasidėjusi prieš kelerius metus, nuves, dar nežinia. Gal vis dėlto rizika suteikia adrenalino? Be abejonės.
Šiemet per Kalėdas skaičiuosime jau ketvirtuosius mūsų istorijos metus. Gyvename šia diena, šia akimirka negalvodami apie rytojų, kuris gali ir neišaušti šiame dūžtančių žmonių gyvenimų ir svajonių pasaulyje...
Šis rašinys dalyvauja „Bendraukime“ konkurse „Kalėdos, kurių niekada nepamiršiu“. Kviečiame ir jus prisiminti savo įsimintiniausias žiemos šventes.
Galbūt per žiemos šventes sulaukėte stebuklo? Įgyvendinote savo svajonę? Sutikote mylimąjį ar su juo patyrėte gyvenimo nuotykį? Galbūt palėpėje tarp kalėdinių žaisliukų netikėtai radote ir daug metų saugotą paslaptį?
O gal šventes renkatės švęsti ne taip, kaip visi ir kuriate naują šeimos tradiciją prie egzotiškais patiekalais nukrauto stalo, leidžiatės į keliones, ar lankote likimo pamirštus ir nuskriaustus?
Lauksime jūsų istorijų iki gruodžio 31 d. el.paštu bendraukime@lrytas.lt. Taip pat galite pasakojimus atsiųsti naudodamiesi mobiliąja lrytas.lt programėle arba įkelti tiesiai čia.
Geriausių ir didžiausio skaitytojų susidomėjimo sulaukusių istorijų autorius apdovanosime prizais – 50 eurų „Vilnius Grand Resort“ vertės kuponais. Maloniam laikui, poilsiui ir akimirkoms su brangiausiais žmonėmis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
