Taip buvo nuo pat pradžių, ir ypač pagausėjo dėmesio, kai pradėjo sėdėti ir tapo labiau matomas.
Dabar Vėjui beveik 5 metai, tad dėmesio sulaukiame dar daugiau. Būna tokių dienų, kai neatsiginame nuo smalsuolių, kurie ne tik žodžiais mus palydi, bet ir ima liesti, glostyti ar dar kažkaip čiupinėti berniuką.
O jam tai laaabai nepatinka. Vėjas pradeda pykti ir rėkti, o kartais ir muštis. Žmonių reakcija būna įvairi. Vieni tuoj pat atsitraukia ir pagarbiai pasako: „Atsiprašau, daugiau neliesiu“.
Kai kurie Žmonės, ypač pagyvenusios moterys, nepaiso jo reakcijos ir vis tiek lenda, įkyriai klausinėja: „Kas nutiko, kodėl esi nepatenkintas?“.
Tada kreipiasi į mane ir klausia, ar mano sūnus yra labai piktas, ar jis nemoka bendrauti, ar jam viskas gerai ir pan.
Paaiškinu, kad jam nepatinka, kai jį liečia nepažįstami žmonės. Ir būna, kad to užtenka – atsitraukia nuo mūsų ar nebeliečia daugiau. Kartais ir atsiprašo.
Visgi būna tokių, kad nepaiso jokių draugiškų ar ramių mano pasakymų ir toliau liečia Vėją, o jis tada jau klykia (balsas jo labai stiprus) ir pradeda spardyti tą žmogų, žiūri į jį labai piktomis akimis.
Ir tada mes abu sulaukiame daug pamokslų bei negatyvios reakcijos iš tokių žmonių. Kartais ir agresijos. Tokie dažniausiai baisiai įsižeidžia (!?) ir pradeda gėdyti berniuką sakydami jam bjaurius dalykus, tokius kaip: „Oi oi, kas tu čia toks, kad rėki taip!?“
Arba: „Ko tu toks piktas, kas tau nepatinka, kas jau čia tu per toks, kad negaliu Tavęs liesti?“...
Intonacija būna su panieka ir žeminanti, kad net man pasidaro skaudu, o mažam vaikui tai visai nesuprantama turėtų būti, kas čia vyksta – atėjo didelis žmogus, įsibrovė į mano erdvę ir dabar rėkia, kažko nori?!
Dar tokie žmonės pradeda mokyti ir mane: „Ko ne auklėji savo vaiko, kas jis čia per vienas, tau reikėtų susirūpinti dėl tokio savo vaiko elgesio“. Taip pat jie mėgsta teigti, kad turiu pratinti savo vaiką prie bendravimo (bet tai DIDELIS klausimas, ar tokiu atveju bendravimo tikrai reikia mokytis Vėjui?!), mokyti jį mandagaus elgesio (mokyti mandagaus elgesio siūlo tie, kurie patys elgiasi įžūliai!), nustoti jį ginti ir pan.
Taip mums nutinka bet kur – tiek didmiesčiuose, tiek ir mažuose miesteliuose. Viešajame transporte, parduotuvėse, parkuose ar gatvėje. Būna dienų, kai ramiai vaikštinėjame ir niekas įkyriai nelenda (jei vienas kitas kažką ir pasako, tai jau užskaitau, kaip nieko:), bet būna ir tokių dienų, kai visi lyg susitarę lenda čiupinėti Vėjo.
Toks elgesys būna netgi tarp pažįstamų, nors jie puikiai žino, kad jam tai nepatinka. Dauguma pasiteisina, kad Vėjas labai gražus ir labai jį norisi paliesti, paglostyti ar kažką bent jau jam duoti.
Su dovanomis mes taip pat turime iššūkių, nes „duoti kažką“, deja, dauguma supranta, kad „reikia duoti saldainių, sausainių“ ir tikrai ne pačių sveikiausių. Vėjas yra alergiškas daugumai saldumynų ir aš pati atsargiai atrenku, ką jam duoti, riboju tai, kas jį alergizuoja.
Bet dauguma jam duoda būtent tokius produktus, nuo kurių jam prasideda sloga ir kosulys. Labai retas paklausia, ar galima duoti saldumynų. Dauguma tiesiog duoda ir tiek.
Kai Vėjas buvo dar kūdikis, bet jau sėdėjo, pasitaikė atvejų, kad man nematant įkišo jam į delniuką saldainių ir pabėgo. Visos jos buvo pagyvenusios moteriškės.
Aš pati pavargau nuo tokio visuomenės elgesio, o paskutinis kantrybės lašas buvo po to, kai nuėjome į pažįstamos bendruomenės susibūrimą ir ten Vėją taip išerzino, kad jis jau verkė ir sakė, kad daugiau čia nenori būti ir niekada neis.
Tą kartą ir aš pykau ir jau griežtai visiems sakiau STOP, kurie prie jo lindo. Kai kurie buvo supratingi, bet abu sulaukėme ir daug pasipiktinimo.
Puikiai suprantu, kad gražus berniukas ar mergaitė labai traukia dėmesį ir tikrai norisi tokį mažylį pakalbinti ar kažką padovanoti. Man ir patinka mažyliai, dažnai juos pakalbinu. Bet tik tada, kai jie patys parodo, jog nori būti kalbinami. Niekada neliečiu, neglostau nepažįstamų vaikų, nieko jiems neduodu ir net tokių minčių neturiu, nebent jie patys prieina ir pasiprašo ant rankų. Tačiau net ir tada atsiklausiu jų tėvų, ar galima.
Pati į tokį aplinkinių elgesį dažniausiai reaguoju ramiai ir kantriai. Sustabdau ir pasakau, kad Vėjui nepatinka, kai jį liečia. Nesureikšminu. Taip pat ir sūnui sakau, kad žmonės taip elgiasi, nes įpratę ir kitaip nemoka, ir dar dėl to, nes nežino, kad jam nepatinka. Todėl svarbu pasakyti jiems „Stop“ ir kad tai nepatinka.
Vis jam primenu, kaip svarbu pasakyti „Stop“ be rėkimo, bet aiškiai ir tvirtai. Kol kas jis to nedaro, dar mažas. Tačiau po truputi, tikiu, išmoks.
Kai kurie mano, kad aš tiesiog per jautriai į tai reaguoju. Na, ir būna dienų, kai ir pati turiu mažiau kantrybės, tai tada ir jautriau reaguoju, ir supykstu. Bet dažniausiai tai ieškau paprastų, bet draugiškų būdų pasakyti aplinkiniams, kad mano sūnus nemėgsta, kai jį liečia ir tai yra normalu, ir jis turi tokią teisę.
Manau, kad po truputį visuomenė pasikeis. Todėl ir nutariau kreiptis į Jus ir iškelti šią temą į viešumą. Tikiu, kad bus visokių reakcijų, bet bus ir tokių, kurie susimąstys ir pergalvos savo elgesį.
Tiesa, kurį laiką maniau, kad tai yra mano pačios psichologinė, emocinė ir dvasinė pamoka, kurią turiu išmokti. Esu gan kukli ir santūri, smulkaus sudėjimo ir dažnai nemoku nubrėžti ribų aplinkiniams. Tad Dievas (Visata, Likimas) atsiuntė man Mokytoją :)
Tačiau pabendravusi su kitais tėvais, ypač mamomis, pamačiau, kad tai nėra vien tik mano pamokos ar per didelis mano jautrumas. Panašu, kad mūsų visuomenėje dar yra išlikęs senas tarybinis požiūris į jauną žmogų ir ypač vaikus, kad jie yra kaip antrarūšiai, lyg kokie daiktai, kuriuos galima stumdyti, liesti, o jei nesileidžia, tai ir įžeidinėti kada tik panorėjus.
Viskas priklauso nuo požiūrio – juk niekas nepuola glostyti ir tampyti žandukų dvimetriniam vyrukui su didele krūtine, net jei jis ir labai gražus. Nes žino, kad geruoju tai nesibaigs.
Viena pažįstama moteris turi labai mielą mergaitę, kurios tėtis yra italas, tad ji taip pat turi išskirtinių bruožų. Mergaitės mama tikrai nėra kukli, netgi labai užtikrinta savimi aukšta moteris, bet ir ji prisipažįsta susidurianti su panašiais atvejais, kai aplinkiniai nori paliesti jos mergaitę.
Tad ji man papasakojo, kaip elgiasi pati tokiu atveju. Jei kas pradeda čiupinėti jos mergaitę, ji taip pat pačiupinėja tą žmogų ir pasako jam: „Vat, matote, kaip yra malonu, kai jus taip liečia nepažįstama moteris“.
Aš pati seniau tik žodžiais sakydavau tiems įkyruoliams, kad pabandytų įsivaizduoti save mano berniuko vietoje ir pagalvotų, ar patys norėtų, kad visi juos taip liestų. Kai kuriems tai padeda ir jie susimąsto. Bet būna ir tokių, ypač tarp pagyvenusių moteriškių, kurios net nesiklauso ir dar labiau liečia Vėją ir paskui labai įsižeidusios pradeda pamokslauti ar įžeidinėti.
Esu kelis kartus norėjusi iškviesti policiją, bet susilaikiau, nes nežinau, kaip sureaguotų mano sūnus. Policiją norėjau kviesti kelioms moteriškėms, kurios labai šlykščiai buvo pradėjusios įžeidinėti ir užgaulioti mus abu, tada vienai (autobuse Kaune) pati pridėjau ranką prie jos veido ir pasakau: „Na, ar norit, kad jums taip žandus patampyčiau? Ar tikrai čia nieko tokio?“.
Ir tik tada ji nutilo ir paliko mus su sūnumi ramybėje. Tokiais atvejais taip jau būna, kad norisi ir rėkti – ŠALIN RANKAS NUO BERNIUKŲ IR MERGAIČIŲ. Kad ir kokia kantri ir supratinga esu, būna kartais ir nemalonu, ir liūdna pasidaro, kai šitaip savanaudiškai ir neatsakingai elgiasi žmonės.
Ypač senoliai, iš kurių mes, jauni, turėtume mokytis. Pavyzdžiui, kartą, kai Vėjui buvo vieneri metukai, mes Kaune važiavome autobusu be vežimo. Sėdėjo ten 60–65 metų išgėręs vyras. Ir su purvinomis rankomis (matyt, po darbo, nes buvo tepaluotos) pradėjo čiupinėti jam veidą. Pasakiau, kad nustotų, bet jis taip įsižeidė, pradėjo burbėti. Tada teko man griežtai ir piktai jį vyti šalin nuo mūsų.
Noriu kreiptis į visuomenę su žinute. Kaip yra svarbu suprasti ir priimti, kad mažas berniukas ar mergaitė yra toks pat Žmogus kaip ir visi mes. Žmogus, kuris turi ir jausmus, ir savo teises. Mažyliams gali būti baisu ir nemalonu, jei prie jų priėjęs nepažįstamas žmogus ima liesti, glostyti ar dar kaip čiupinėti. Juk mes net svetimų šuniukų neliečiame ar bent jau atsiklausiame šeimininko, ar galima paglostyti.
Netgi muziejuose, galerijose ar parodose prie kiekvieno daikto būna parašyta „Eksponatas rankomis neliečiamas“. Atsiklauskite tėvų, ar galima būtų pabendrauti su mažyliu, ar galima duoti saldumynų ir, jei tėvai leidžia, tai ramiai ir pagarbiai pakalbinkite ir atsižvelkite į pačio mažylio poreikius.
Visi yra skirtingi ir vieni noriai bendrauja su visais, kiti atsirenka, su kuo bendrauti. Dar kitiems reikia laiko, kad apsiprastų, o yra ir tokių, kurie visai nenori bendrauti. Ir visa tai yra gerai ir normalu. Juk nežinome ką tik sutikto mažylio istorijos, dienos nuotaikos ar būdo, tad būkime lankstūs, pagarbūs ir draugiški vieni kitiems.
Na, o visgi jei taip sunku suprasti, kodėl mažylių negalima liesti kada tik panorėjus, tuomet įsivaizduokite save jų vietoje – eina pro jus žmonės ir vos ne kiekvienas paglosto, paliečia veidą, patampo jūsų rūbus ir jei jūs neleidžiate, tai dar jus išbara, priekaištauja ir išvadina nemandagiu, nesveiku... Ar patys norėtumėte tokio aplinkinių elgesio su savimi?!
Tai yra mano pasakojimas ir istorija, kuria noriu pasidalinti su žmonėmis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
