Paauglės dukros mokykloje, sostinėje, specialistai surengė paskaitą apie paaugliams aktualias problemas ir pakvietė tėvus dalyvauti kartu.
Atrodė labai geras sprendimas įtraukti tėvus, nes jie dažnai atsakomybę tik mokykloms permeta. Kalbėjo įvairių sričių ekspertai, ir apie elektronines cigaretes, ir apie patyčias. Labai stiprios temos, geri kalbėtojai, labai įtaigu atrodė, ir vaikai įsitraukę.
Bet, kai į salės vidurį kalbėti žengė kunigas apie LGBT temas, neįtarėm, kuo tai baigsis. Išstojo kunigas su pirmu ir viską aiškiai nukertančiu sakiniu: „Homoseksualumas – liga, iškrypimas, vaikai, būkit atsargūs, reikia nuo to gydytis.“
Tokių, kurie išsižiojo, buvo ne vienas – vaikai ir tėvai neslėpė sutrikimo. O mokyklos atstovai kuo ramiausiai leido kunigui tęsti savo kalbą apie „iškrypimo gydymą“.
Paskaitoje dalyvavo paaugliai 13–16 metų. Ką jie išgirdo? Kad jie arba jų draugai yra iškrypėliai, „sergantys LGBT liga“. Sunkiai galvoje tilpo ir šlykštu buvo klausytis tokios kalbos. Koks jis specialistas išvis!
Su kitais tėvais iškart peržiūrėjome kunigo socialinius tinklus ir viskas tapo aišku: jis griežtai nepalaiko LGBT bendruomenės, skelbiasi nepalaikantis Stambulo konvencijos ir netgi sąmokslo teorijomis dalijasi.
Kaip tokį žmogų mokykla pakvietė paskaitą vaikams skaityti?
Vos jam baigus kalbėti, viena mokyklos atstovių susitikimą užbaigė viena kalbele iš serijos: „Visi mes unikalūs, visi lygūs, mylėkime ir gerbkime vieni kitus“.
Rimtai? Ką tik prieš ją kalbėjęs dvasininkas ligoniais išvadino homoseksualius žmones. Aš su kitais tėvais išsakėm savo pastabas mokyklos atstovams ir didelį nusivylimą bei norą, kad toks žmogus daugiau paskaitų mūsų vaikams neskaitytų.
O ką išgirdom atgal? Kad jis profesionalas savo srities, nuolat kviečiamas kalbėti vaikų stovyklose, susitikimuose ir pan. Kaip taip? Kaip gali keistis visuomenė, kai mes mikrofoną suteikiam žmonėms, aiškiai negerbiantiems kitų, skirstantiems juos vos esant progai.
Tėveliai, domėkitės, kas kalbama jūsų vaikams, jie dar negeba patys atsirinkti, ko klausytis, todėl jiems į galvą sudėti neteisingą informaciją kur kas lengviau. Baisu, kad mokykloje irgi dirba žmonės, kurie toleruoja tokius asmenis, bet tuo pačiu jie parodo ir savo poziciją.
Nežinau, kaip būčiau elgusis salėje, jei žinočiau, kad mano vaikas – LGBT bendruomenės narys, bet liūdna ir skaudu, nes žinau, kad tokių vaikų ir jų tėvų salėje buvo...
Net nesvarbu, kurioje mokykloje tai buvo, nes mes aiškiai išgirdome, kad dvasininkas kalba daug kur. O ir jis toks ne vienas. Tėveliai, žmonės, domėkimės, ką girdi mūsų vaikai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
