Mirštančią mamą aplankiusį sūnų nustebino paskutiniai ištarti jos žodžiai – nepamiršta net po 25 metų

Ištrauka iš dienoraščio „Laiškai mamai“. Klaipėda.

 Sūnus pasidalino jautria atsisveikinimo su mama istorija.<br> „123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
 Sūnus pasidalino jautria atsisveikinimo su mama istorija.<br> „123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
 Sūnus pasidalino jautria atsisveikinimo su mama istorija.<br> „123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
 Sūnus pasidalino jautria atsisveikinimo su mama istorija.<br> „123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Vlainas

May 3, 2023, 10:00 PM, atnaujinta May 4, 2023, 9:55 AM

Kai gyvenime viskas gerai, atrodo, kad taip bus visada. O jei ir atsitinka kas nors blogo – tai tik ne su tavimi ir ne su tavo artimaisiais, nes tai būtų neteisinga. Ir išvis to negali būti.

2022–03–22

Sveika, brangioji mama. Šiandien tavo gimimo diena. Nors Tavęs nebėra, bet aš negaliu nustoti sveikinti tave... Šiandien ėjau į kapines, buvo užpustyta tiek, kad vos galėjau rasti Tavo kapą. Nuvalęs sniegą uždegiau žvakutes ir padėjau tavo mylimas gėles.

Keistas jausmas, kai per Tavo gimtadienį lauke 3 laipsniai žemiau nulio, veidą gairina vėjas ir sniegas, o aš visiškai nejaučiu šalčio. Dėl Tavęs noriu padaryti kažką ypatingo, kažką daug daugiau, nei vien sutvarkyti kapą. Noriu su tavimi pasikalbėti. Tiesiog pasėdėti ir pasikalbėti apie viską ir apie nieką. Tiek daug noriu tau papasakoti, bet ne mažiau norėčiau paklausti.

Tavęs nėra jau 24 metus. Bet iki šiol neapleidžia jausmas, kad suskambus telefonui aš vėl išgirsiu tavo balsą: „Sūnau, kaip gyveni?“ Nors ir suprantu, kad skambučio nebus, bet vis tiek jo laukiu ir kaip maldą šnabždu: „Mama, mums sekasi gerai, žinau, kad tu mus visus stebi iš ten, iš dangaus. Mes tave prisimename ir mylime...“

2023–03–22

Dvidešimt penktosios mano motinos mirties metinės. Ji gyveno tik 61 metus. Ką apie ją prisimenu? Prisimenu viską. Ir jos kietą charakterį, ir jos begalinę meilę man. Tačiau šią akimirką noriu papasakoti apie paskutinius mamos gyvenimo mėnesius.

Dėl nuolatinių kosulio priepuolių mamai teko kreiptis į gydytojus. Nuolatinis rūkymas padarė žalą jos sveikatai. Pirmąją cigaretę mama surūkė 18-os metų, kai mirė jos mama. Viena iš jos draugių pasiūlė: „Parūkyk. Nuo to tau palengvės“. Nuo to laiko rūkymas lydėjo ją visą gyvenimą.

Gydytojų verdiktas buvo šokiruojantis ir negailestingas: trečios stadijos plaučių vėžys. Kas toliau? Tada prasidėjo chemoterapija. Gydytojai vos ne minučių tikslumu nurodė likusį gyventi laiką – šešių kalendorinių mėnesių laikotarpį, 180 dienų ir naktų.

Prasidėjo atgalinis skaičiavimas. Pamažu mano mamos gyvybė blėso, o jai skirtas laikas byrėjo, kaip smėlis tarp pirštų... Po chemoterapijos mama visiškai neteko plaukų, paskui savijauta trumpam pagerėjo, o vėliau sekė staigus pablogėjimas.

Mama pradėjo mažiau judėti, paskui visai nebegalėjo atsikelti. Organizmas nebepriėmė maisto, todėl dienos racioną sudarė tik puodelis sultinio arba indelis jogurto. Tėvas stengėsi paguldyti mamą į ligoninę, kad staiga prireikus jai būtų suteikta pagalba. Beviltiškoje situacijoje jis net bandė papirkti vienos ligoninės vedėją, tačiau ji ir pinigų atsisakė, ir atėmė paskutinę viltį mamą priimti į ligoninę. Ačiū Dievui, dėl ligoninės problemą visgi išsprendėme.

Likus kelioms dienoms iki mamos mirties aplankiau ją ligoninėje. Tuo metu ji jau beveik nevalgė, nejudėjo ir nekalbėjo. Palatoje buvo dar keli sunkiai sergantys žmonės. Kai bandžiau pamaitinti mamą, kalbėtis su ja, akies krašteliu stebėjau kitos pacientės kaprizingą elgesį, medicinos sesutei stengiantis jai kažkuo padėti. Ir tuo metu mano dideliam nustebimui mama labai aiškiai pasakė: „Neduok Dieve, kad kas nors taip mirtų“. Ši jos frazė nebuvo susijusi su tuo, apie ką jai tuo metu kalbėjau, todėl pamaniau, kad ji irgi stebėjo tą pačią pacientę ir jos žodžiai buvo skirti jai. Taip tuo metu pagalvojau.

Išaušo 1998 metų kovo 22-osios rytas. Suskambo telefonas. Pakėliau ragelį ir išgirdau tėvo balsą: „Sūnau, mama mirė, atvažiuok“. Laikas sustojo. Eidamas iš kambario į kambarį, apsirengiau. Išėjau į lauką, sėdau į automobilį, užvedžiau jį ir pradėjau važiuoti. Greitis, kuriuo važiavau – 20 kilometrų per valandą. Negalėjau važiuoti greičiau. Supratau, kad taip bandau atidėti susitikimą su mama. Labai bijojau to susitikimo. Labai, labai, labai.

Vis dėlto pasiekiau ligoninę. Priėjau prie palatos, kurioje gulėjo mama, durų. Vis dar naiviai tikėjausi stebuklo ir negalėjau susitaikyti su mintimi, kad mamos nebėra. Ką galėjau pamatyti palatoje? Krūtinė degė iš skausmo, linko keliai, o galvoje – chaotiškų minčių maišalynė.

MAMA DINGO IR DAUGIAU NIEKADA NEBEBUS. NEBEBUS JOS MEILĖS MAN, NEBEBUS JOS PASIDIDŽIAVIMO MANIMI, NEBEKVEPĖS JOS VIRTUVĖ SKANIAUSIU PASAULYJE KOPŪSTŲ PYRAGU IR DAUGYBĖS KITŲ DALYKŲ NIEKADA NEBEBUS.

Atvėriau duris ir įėjau. Palata pasitiko spengiančia tyla. Mano žvilgsnis sustojo ties lova, kurioje gulėjo mama. Ji gulėjo iki smakro užklota balta paklode, rankos buvo sudėtos ant krūtinės, ant riešo – kryželis. Šalia jos stovėjo kėdė su ikona ir degančia žvake. Nuo kitų palatos pacientų mamą skyrė balta užtraukiama užuolaida.

Tą akimirką iš gerklės išsiveržė deginančio skausmo ir nevilties rauda. Iš akių pasipylė ašaros. Ar išėjau, ar išbėgau iš palatos, nepamenu, žinau, kad susigūžiau kažkokiame kampe, bandydamas nusiraminti. Atrodė, kad turiu būti stiprus ir niekam nerodyti savo ašarų.

Nusiraminau ir grįžau į palatą. Siaubas ir krečiantis kūną panikos jausmas trumpam atsitraukė. Atėjo mano tėvas. Prisimenu tik tiek, kad jis pasakė: „Tokia graži diena, lauke pavasaris, kviečiantis džiaugtis gyvenimu, o mamą pasiglemžė mirtis, kaip tai neteisinga“.

Šiandien, praėjus dvidešimt penkeriems metams, žinau, o gal tik man atrodo, kad žinau, jog žodžiai, kuriuos mama pasakė prieš mirtį: „Neduok Dieve, kad kas nors taip mirtų“, buvo bandymas pasakyti kažką labai svarbaus apie savo jausmus, bet jėgų pakako tik keliems žodžiams. Taip pat prisimenu jos dažnai kartojamą frazę, jog šiame gyvenime mes esame tik svečiai ir laikas išeiti ateina labai greitai.

Šis rašinys dalyvauja konkurse „Ypatinga mama“. Naujienų portalas lrytas.lt ir „Argo Trakai“ kviečia skaitytojus dalintis gražiausiomis istorijomis apie savo mamas ir laimėti puikių dovanų! Daugiausiai dėmesio sulaukusios 3 istorijos bus apdovanotos „Argo Trakai“ kuponais.

Pirmosios vietos laimėtojui atiteks 2 valandų trukmės apsilankymas „Argo Trakai SPA“ erdvėje. Antrosios vietos laimėtojui – du 50 eurų vertės dovanų kuponai apsilankymui „Argo Trakai“ restorane. Trečios vietos laimėtojui – 50 eurų vertės dovanų kuponas apsilankymui „Argo Trakai“ restorane.

Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt. Istorijų laukiame iki gegužės 5 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami gegužės 8 dieną. Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.