Europoje jau mažai šalių, kur nebūta, bet buvusi Jugoslavija dar buvo ta vieta, kur dar ne visa aplankyta, pažinta. Aplink ją keliauta – Graikija, Bulgarija, Rumunija, Slovėnija. 2006–2007 metų sandūroje Taizė bendruomenė organizavo Europos jaunimo susitikimą Zagrebe, Kroatijos sostinėje.
Jame dalyvavo grupės iš skirtingų buvusios ir kariavusios Jugoslavijos tautų. Dalyvaujant paliko sukrečiantį įspūdį Zagrebo apšaudytos gyvenamųjų pastatų sienos. Tai buvusioje Jugoslavijoje vykusio karo žymės, o jaunimo susitikimas – viltis, taikos, kitokio gyvenimo paieškos...
Tad ir traukė pažinti šiuos kraštus – pirmiausia, graži gamta, kalnai, kultūra, istorija, religijų įvairovė. Su šeima (su 3 vaikais) keliavome mašina per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Serbiją. Šiaurės Makedoniją, Albaniją, Juodkalniją, Bosniją ir Hercegoviną, Kroatiją.
Kaip yra pasakęs senovinių kultūrų ir raštų tyrinėtojas, Biblijos vertėjas prof. Antanas Rubšys, „tik asailas iš kelionės negrįžta arkliu“. Kiekviena kelionė praturtina, keičia, padeda kai ką suvokti, kitaip vertinti.
Šis regionas turi turiningą istoriją – Romos, Bizantijos, Osmanų imperijų užkariavimo amžius, ir, galiausiai, paskutinio šimtmečio Jugoslavijos kūrimąsi, jos iširimą, karus ir pastaraisiais dešimtmečiais besiplėtojančią turizmo plačią erdvę.
Kiekvienai šaliai skirdavome po kelias dienas. Iš aplankytų geriausią įspūdį paliko Šiaurės Makedonija ir Juodkalnija. Žinoma, Kroatija, bet joje jau būta, ir šiaip labai jau turistų lankoma.
O štai Makedonija, pigiausia iš aplankytų šalių, bet lankytinų, gražių vietų turi labai daug. Beje, informacijos apie lankytinas vietoves trūksta, turizmas dar nėra tinkamai išvystytas. Potencialas dar didelis.
Teko patirti ir kuriozines situacijas, kai pagal informaciją turėtume apeiti kalnus ratu, o teko užkopti ir paskui tuo pačiu keliu grįžti. Vaikams tai buvo tikrai didelis krūvis, bet stebėtinai puikiai jį atlaikė.
Galėjome pasidžiaugti, kad visi vaikai lankė gamtos darželį, kur didelis dėmesys buvo skiriamas gamtai, žygiams.
Mūsų keliavimo stilius buvo miegoti palapinėse arba nuomotis butukus. Kūrėmės prie gražių ežerų, prie Adrijos jūros, kaip Albanijoje ar Juodkalnijoje. Kai kur ir naktimis būdavo per 20 laipsnių šilumos, bet kalnuose, kur miegodavome palapinėse, naktimis krisdavo ir žemiau 10 laipsnių šilumos.
Visuomenės nėra vienalytės – regiono šalyse be vyraujančios tautinės, religinė sudėties yra didelės tautinės, religinės mažumos. Bet kuo toliau, tuo labiau regione įsivyrauja ramybė, praktinis bendradarbiavimas. Išskyrus Kosovą, kuris atsiskyrė nuo Serbijos.
Jei Kroatijai, Slovėnijai, o ypač Bosnijai ir Hercegovinai kurti savo nepriklausomybę teko konflikte, tai Makedonija ir vėliausiai Juodkalnija savo nepriklausomybes išsikovojo be karo. Bet čia tikriausiai dėl religinės sudėties – pas juos dauguma krikščionys provoslavai, kaip ir Serbijoje. Slovėnijoje, Kroatijoje vyrauja krikščionys katalikai, o štai Bosnijoje ir Hercegovinoje – musulmonai.
Tai serbai ėmėsi būtent labiausiai jų tapatybės neatitinkančius naikinti.
Tai matant, norisi šiam regionui ir mums patiems palinkėti mėgautis įvairove, taika. Ir nesuabsoliutinti vienos tapatybės. Surasti savyje, kituose tapatybių įvairovę ir tame dideles galimybes, grožį. Statyti tiltus, o ne sienas tarp skirtingų kultūrų, kitoniškumų, įvairovės...
Šie kraštai būtent savanoriškai XIX–XX a. pradžioje telkėsi prieš Osmanų imperijos viešpatavimą ir įkūrė Jugoslavijos karalystę. Po Antrojo pasaulinio karo ji tapo socialistine Jugoslavija.
1912 m. Balkanų karas suvienijo slavus prieš turkų-osmanų jungą, kuris čia buvo daugiau nei puse tūkstantmečio. Jis buvo sunkus, beje, apie jų žiaurumą pasakojo ir kartvelai, kai šį pavasarį lankiausi Sakartvele (Gruzijoje).
Nugalėjusios turkus, Balkanų tautos pradėjo vienos prieš kitas kariauti dėl teritorijų, kam jų daugiau turi atitekti, kam jos kažkada prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų priklausė, kokia tapatybė turi vyrauti, o kokia visiškai išnaikinta.
Per ilgą osmanų valdymo laiką buvo atvežta žmonių su kita kultūra, religija, vietiniai žmonės versti tapti musulmonais. Ta kultūrinė įvairovė, susiklosčiusi šimtmečių eigoje, skirstantis Jugoslavijai labai skaudžiai pasireiškė.
Serbai norėjo išlaikyti savo įtaką ir neleido kitoms tautinėms grupėms atsiskirti. Labiausiai pagarsėjo savo konfliktu Sarajevo miestas. Miestas menantis daug istorinių laikotarpių, paskutinis didžiausias konliktas Europoje iki Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą. Vadinamasis 3 Balkanų karas vyko 1992 – 1995 m., Sarajevo miesto apsupimas, serbų vykdytas bosnių genocidas...
Čia vyko skaudžiausia dirbtinės Jugoslavijos valstybės mirtis. Jugoslavija buvo viena valstybė su 7 tautom, 4 kalbom, 3 religijom ir 2 rašto sistemom. Ir šiandien jaučiasi karo žaizdos.
Beje, Sarajevas susijęs ir su kita pasauline nelaime. Čia buvo įskelta Pirmojo pasaulinio karo žiežirba. 1914 m., kai serbų nacionalistas nušovė Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinį jam lankantis tada šios imperijos okupuotoje Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Beje, šiandien Bosnijoje ir Hercegovinoje yra 3 kultūros ministerijos, kurios pateikia skirtingus istorijos vertinimus... Pastebėtina, kad tie, kurie kažkada buvo daug užkariavę, po kurio laiko vėl bando savo tapatybę primesti kitiems...
Galime matyti ir gražius tautų sugyvenimo pavyzdžius. Prieš kelis metus lankėmės Alandų salose, kurios, susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms, priklauso Suomijai, nors gyventojų absoliuti dauguma švedai. Jiems suteikta autonomija, švedų kalba valstybinė, bet formaliai priklauso Suomijai. Ir jokios čia bėdos – statomi tiltai, o ne sienos, be jokių tautinių suabsoliutinimų.
Globalizacija turi savo ir teigiamą ir neigiamą pusę. Tik lankydamasis provincijų miesteliuose, kad ir kokioje šalyje, pagalvoji, o kodėl ta globalizacija pasitarnauja „šlamštmaisčio“ tokiam plačiam paplitimui, o ne tolerancijos, pakantumo, sveikatingumo, žmogiškumo bendrų vertybių, sąmoningų ryšių sklaidai.
Beje, plastiko pakuočių, skardinių šiukšlių prie ežerų lankytose šalyse apstu. O iki šiukšlių rūšiavimo jų sąmoningumas dar tikrai nepribrendęs (čia nekalbu apie Kroatiją, Slovėniją ir Juodkalniją).
Vertinkime savo unikalią kultūrą, istorinę patirtį. Graži Lietuvos gamta, jei kitose šalyse surasti kokį ežerą ar jūrą tenka ilgai važiuoti, Lietuvoje atvirų vandens telkinių apstu. Tik ką žmonės prie jų veikia – sveikatinasi, tikrai poilsiauja ar užsileidžia garsią muziką ir vartoja alkoholį?
Pamačius kitų gražiąsiasi ir bjauriąsias puses, labiau įvertinį ir savo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
