Mano kelias magistro laipsnio link buvo net ne duobėtas, o su dideliais kliūčių ruožais ir kaskadomis. Nesu iš tų žmonių, kurie greitai pasiduoda, todėl užsibrėžiau teisės magistru tapti šiemet bet kokia kaina.
Tačiau pradėkime viską nuo pat pradžių. Esu dirbantis žmogus, ne koks žalias studenčiokas, ką tik palikęs tėvelių namus ir mokyklos suolą. Taigi, mokymasis toli gražu nėra vienintelė mano pareiga.
Savo profesija domiuosi, ją puikiai išmanau, daug skaitau, galų gale dirbu pagal specialybę, kuriai, beje, ir reikia turėti magistro diplomą. Iš pradžių pats rašiau savo diplominį darbą, kelis kartus per savaitę vis prisėsdavau padirbėti. Deja, velnias man pakišo koją.
Sugundė nelabasis pasitelkti dirbtinį intelektą, juk jį naudoju ir darbe. Viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Užduodu klausimą, o DI parašo pastraipą, vėl užduodu klausimą, vėl gaunu tekstą ir taip likus maždaug dešimt dienų iki galutinio darbo pateikimo, turėjau visą savo magistrinį darbą.
Netgi slapta su didele piktdžiuga šaipiausi iš kitų, kurie patys ieško medžiagos, vargsta, naktimis dirba.
Tačiau mano džiaugsmas truko neilgai. Pasakiau sau, kad liko dar laiko, reikia viską perskaityti, kad mokėčiau, pasižiūrėti bent keletą nurodytų šaltinių, kaip jie atrodo, jeigu per gynimą paklaus.
Net neįpusėjęs skaityti tiesiog apstulbau. Ten, kur buvau uždavęs klausimą apie Lietuvos aukščiausiąjį teismą (trumpinys LAT), buvo net keliose vietose minimas Latvijos teismas. Tada puoliau tikrinti šaltinių. Jų dauguma buvo tik hiopotetiniai, t.y., pavyzdžiai, tik vienas kitas realus.
DI ne bylas citavo ir nagrinėjo, o vėlgi pateikė hipotetinius išgalvotus pavyzdžius. Įstatymų straipsniai taip pat supainioti. Galvoju, yra dar laiko, viską išsitaisysiu. Kai pradėjau taisyti, įklimpau, supratau, kad viską reikia rašyti iš pradžių, nes net pats planas, kurį sudarė DI, kai įsigilinau, pasirodė visiškai nelogiškas.
O viskas atrodė taip gražiai, taip tikroviškai, kol buvau neįsigilinęs, o tik į vieną kitą vietą akį užmetęs. Juolab, kad plagiato sistemą darbas praėjo. Tada, prisimenu, mane tik šaltas prakaitas išpylė.
Kaip ir sakiau, nesu greitai pasiduodantis, todėl karštligiškai internete ėmiau ieškoti, kas skubos tvarka už mane parašys visą darbą. Kiek daviau užklausų, visos buvo neigiamos, nes sesijos pabaiga, pats diplominių darbų rašymo įkarštis, o žmonių, kurie užsiima parašyti už kitus darbą yra labai mažai, o ir sritis mano specifinė.
Galiausiai radau, kas už mane atliks šį darbą. Mano darbas buvo suskirstytas į du projektus, į teorinę dalį ir tyrimą, nors rašė vienas asmuo. Taip, parašė, darbą apsigyniau labai geram balui, tačiau kiek man tai kainavo.
Pirmiausia, tai didžiuliai pinigai, penkiaženklė suma. O pinigus surinkti reikėjo greitai. Teko patirti gėdą skolinantis iš vienų draugų, iš kitų, o likusią dalį sumokėti galėjau tik pasiėmęs vartojimo paskolą. Tada vėl bėda, sunkiai man pavyko išsigryninti, suma juk nemaža.
Pinigai yra uždirbami, tikiuosi per pora metų su skolomis atsiskaityti. Tačiau iki šiol jaučiu sąžinės priekaištus. Turiu diplomą, džiaugiuosi, aišku, juo, bet nejaučiu to vidinio pasididžiavimo savimi.
Draugams juk turėjau pasisakyti, kokiu tikslu pinigus skolinuosi, jausmas ne iš maloniųjų. O apie tai kiek nervinių ląstelių sudeginau, išvis patylėsiu.
Taigi, visiems noriu pasakyti, kad dirbtinis intelektas gali būti tik priemonė, palengvinanti darbą, tokia, kaip, pavyzdžiui, „Google“ ar pan., bet už jus darbo jis tikrai neparašys. Tai tik pagalbininkas, bet ne daugiau. Visada studijų darbus rašykite patys, savarankiškai, tada nereikės jausti panikos atakų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
