Manote, miesčioniu gimęs, užaugęs „ant asfalto“, apie žemės ūkį nusimano kaip kiaulė apie Mėnulį? Gerbiamieji, jūs labai klystate. Mano giminė labai plati, daug giminaičių gyvena kaime. Per giminės susitikimus tiek prisiklausydavau apie žemės ūkį iš pirmų lūpų, kad galėjau kaip Arvydas Sabonis eiti tiesiai į Žemės ūkio akademijos baigiamuosius egzaminus. Būčiau išlaikęs.
Tarp visų giminaičių buvo vienas išskirtinis. Jei dabar lietuviai būtinai turi savaitę atostogų praleisti užsienyje, tai mes su šeimyna kartą metuose keletui dienų, ar savaitei, važiuodavome pas giminaitį į kaimą.
Tai buvo tikras, nepagražintas, neišniekintas kaimas, tiksliau, vienkiemis šalia nedidelės gyvenvietės. Uodai, musės, širšės, laisvai po kiemą lakstančios vištos, akiplėša gaidys, kas rytą giedantis prie mano lango, piktos žąsys, ilgaausiai, nuolat lojantis šuo, žviegiančios kiaulės, prie tvoros baubiančios karvės, kuinas Maksas, Jumzas (traktorius) be ratų, viralinė, kurioje stovėjo malkomis kūrenamas naminukės fabrikėlis, ir kaimo „viešpats“ – veterinorius, važinėjantis su „minskiuku“ (motociklu, – aut., past.).
Fantastika, verta romano ar net linksmo filmo su originaliais aktoriais. Kartais mano brangioji išleisdavo keletui dienų į kaimą mane vieną, be priežiūros. Kai kuriuo atžvilgiu vienam būdavo geriau – lengviau įsiliedavau į kaimo ypatumus.
Kartą šeimininko paklausiau, kodėl Jumzas be ratų. „Gal sutvarkome, aš po kaimą pasivažinėsiu“, – pasiūliau.
„Kam tie ratai, jei aš veterinorius ir turiu viralinę su fabrikėliu. Kaimas laiko didele garbe, kai reikia man suarti, nupjauti, nukulti, – atsakė išdidžiai, įdavė man dalgį ir parodė į sodą. – Pripjauk triušiams žolės“.
„O kodėl kaimas negali?“ – nustebau.
Giminaitis nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir viską supratęs nuėjau į sodą. Žolės buvo įvairios, bet visa ji aukščiau kelių, o kai kuri net bambą siekė. Dalgis, brangieji skaitytojai, tai ne žoliapjovė, dalgiu iki devinto prakaito dirbti reikia.
Gražiai dirbau, kol prie obels pamačiau stovinčią kaimo paštininkę, kuri su didžiausiu žavesiu stebėjo mano darbą. Priėjo.
„Dar niekados gyvenime nemačiau žmogaus, taip šauniai pjaunančio žolę. Tiesiog nemirtingasis Maklaudas, kovojantis su slibinais“, – pasakė ji. Nušluostė prakaitą ir davė bandelę.
Tai buvo tikra kaimo paštininkė. Paštininkė iš didžiosios raidės. Kol žurnalistai dar tik dėlioja naujienas į „ stulpelius“, ji jau iš vakaro ateidavo su naujausiomis naujienomis nuo Uralo iki Barselonos. Viską žinojo.
Ech, deja, tokių paštininkių jau nebėra, jas pakeitė „Facebookas“, internetiniai portalai. Giminaitis vakare mano darbą įvertino teigiamai ir pakvietė paskaičiuoti „pirmuko“ lašų.
Aš prastas skaičiuotojas, tai „virėjas“ skaičiavo už save ir mane. Persistengė. Į krosnį įmetė kažkokių ne tokių malkų, tai kylančius virš kaimo dūmus pastebėjo vietinis „šerifas“. Tuoj prisistatė su „tuščiu gesintuvu“.
„Vyrai, vyrai, turite fabrikėlį, turite metus, turėkite ir proto. Artėja rinkimai, o jūs savo „pragaro“ fabriką užkūrėte. Jei centras pamatys, bus visiems pi...es“, – sakė jis.
Geras buvo „šerifas“, savas, neparduodavo. Pripildėme gesintuvą, pažadėjome rinkimams išrūkyti dešrų ir įpareigoti visą kaimą balsuoti už jo kabinetą: veterinoriaus žodis – Viešpaties žodis ir daugiau klausimų nekilo.
Jūs negalvokite, kad aš tik viralinę sergėjau. Aš šieną vežti padėdavau, kiaulėms jovalo duodavau, nunešdavau kibirais veršiukams šeimininkės paruošto kažkokio birzgalo, šunį pašerdavau ir vakare, po darbų su didžiausiu malonumu eidavau maudytis į Dubysą. Neįsivaizduojate, kokia tai palaima, jokios jūros to neatstos.
Geriausiai man sekėsi draugauti su kuinu Maksu. Kai šeimininkė nematydavo, aš jam kokį skanėstą pakišdavau. Kuinas dievino mane, bet kuinas yra kuinas. Vieną vakarą po eilinės lašų skaičiuotės paprašiau šeimininko leisti prajodinėti Maksą. Kuris miesčionis nors kartą gyvenime nenori pasijusti raiteliu!
„Jokių problemų, bet balno nėra“, – atsakė.
„Niekai, aš kaip indėnas“, – raminau.
Privedė „žirgą“ prie kaladėlės, kad būtų man lengviau užsiropšti, užstūmė ant „žirgo“ ir... Šeimininkė suriko: „Nio bestija!“ Jos „pacanas“ rykšte pliaukštelėjo per pasturgalį ir „žirgas“ trūktelėjo iš vietos.
Kvailas tas Maksas. Pasileido šuoliais ne į pievą, o į sodą, kur obels šakos išmušė mane iš „balno“. Nukapota dalgiu slibino žolė ir keli lašai „pirmuko“ apsaugojo nuo rimtų traumų. Nuo tos dienos važinėjau tik vežime – visiems buvo ramiau , o man saugiau.
Vieną ankstų rytą šeimininkas išvertė mane iš lovos. „Mano padėjėją „dieduką sanitarą“ pakišo po vėlėna, turėsi tu man šiandien asistuoti. Laukia žiauriai rimti darbai“, – perspėjo.
Fantastika! Davė prieš daugelį metų buvusį baltą chalatą, krepšį su raudonu kryžiumi, įdėjo „pirmuko“ ir su minskiuku išvarėme į kaimo trasą.
Kaimiečiai, pamatę iš tolo nusiimdavo kepures ir linksėdami pagarbiai sveikino ant „minkės“ skriejančius „daktarus“. Dar niekados gyvenime nesijaučiau toks gerbtinas. Tiesa, ta „motkė“ buvo „ slabna“.
Tiesiu keliu skriejo neblogai, o įkalnėn dviejų daktarų neįvilkdavo – vienam tekdavo nušokti. Pagal etato svarbą man tekdavo nušokti ir įbėgti į kalną. Gerbiami miesčionys, jei aš būčiau žinojęs, kas manęs laukia ir ką aš pamatysiu, geriau bučiau ėjęs į sodą dalgiu pjauti „slibino žolės“ nei būti tuo „sanitaru“.
O prasidėjo viskas gražiai, romantiškai. Pirma, nuvažiavome pas pacientę karvutę. Aš ją laikiau už ragų, mano šefas ją glostė, suleido kažkokių vaistų. Po to atėjo žmogus, vardu Zootechnikas. Iki alkūnės padengė ranką barjerine plėvele, kažką paėmė į delną ir viską kažkur karvutei sukišo. Stovėjau prie ragų, tai nemačiau kur, tik pastebėjau keistai sublizgusias pacientės akis.
„Kas tai buvo?“, – paklausiau savo šefo. „Aukštos technologijos, apvaisinimas nedalyvaujant patinui. Kam tą patiną laikyti, šerti, jei galima ir be jo?“ – atsakė Zootechnikas, pasiėmė uždarbį ir dingo.
Va, matote, ir į kaimą ateina IT, tik gal ne taip greitai, kaip norėtume.
„Dabar varom, pamatysi žemiškas, tikras kaimiškas technologijas“, – tarė šefas sėsdamas ant „motkės“.
Atvažiavome pas gražius, mielus mažus paršiukus... ir prasidėjo. Sunku žodžiais apsakyti, raidėmis aprašyti. Fermeris paršelį ant stalo, aš išskečiu kojas, šefas kažką prapjauna, kažką ištraukia, aš tą ištrauktą palaikau, užriša, įkiša atgal. Paprasta adata, paprastu siūlu užsiuva, paršelį – atgal į gardą. Sekantis.
Žviegimas, smarvė, fermerio keiksmai, šefo vulgarūs juokeliai... Gerbiamieji, tai baisiau nei baisiausias „ TV siaubiakas“, tai tikras „siaubiakas“. Po penkto paršelio mano siela neatlaikė – išėjau lauk iš kiaulidės.
„Kam tai?“ – paklausiau „Kriugerio“, sugrįžusio iš siaubo „kiaulidės“.
„Kaimiška technologija, kad nesi...ų“, – atsakė ramiai ir ištraukė iš krepšio „pirmuko“.
Pamatyta natūrali kaimiška technologija stipriai paveikė mano sielą ir jai labai reikėjo viską raminančio „pirmuko“.
Tą vakarą „minkę“ parsistūmėme. Dar keletą dienų valgant mėsą lėkštėje ji man žviegė kaip tie nelaimingi paršeliai ir strigo gerklėje, bet kaimas tokias dvasines žaizdas užgydo greitai.
Prieš savaitgalį pjovė kiaulę, nes reikėjo vykdyti „šerifui“ duotą rinkiminį pažadą (nepamenu, kokie buvo, bet kažkokie rinkimai buvo). Nežiūrėjau, tos ekzekucijos. Pasikinkiau Maksą ir nuvažiavau į parduotuvę. Pavėžėjau iki pašto paštininkę, paklausiau jos žinių, o kai grįžau, „rinkiminės“ dešros buvo padarytos, bereikėjo tik išrūkyti.
Rūkykla savo reikmėms, be jokių IT, maža, natūrali, paprasta, kaip ir visas kaimas. Skylė, kur įmesti pakuras, vamzdis dūmams ir dengta bačka, kurioje sukabino dešrų rinkius.
Mane paskyrė pečkuriu. Tą kartą aš įmečiau kažkokių negerų malkų, o gal tiesiog jų per daug. Dešros neišsirūkė, o iškepė. Man ir kepta dešra patinka, bet kas keista, druska ar tai sukepė, ar aktyvavosi nuo karščio – dešros buvo labai sūrios. Nei pačiam valgyti, nei šuniui duoti, o ką jau bekalbėti apie „šerifo kabinetą“.
Šeimininkės pykčiui nebuvo ribų. „Tiek rankų darbo, malimo, pjaustymo, maišymo ir viskas šuniui – ne, miesčioniui po subine.
„Kaltas, sugadinau“, – prisipažinau. Tą vakarą mane išvarė miegoti į daržinę ant šieno. Turiu pasakyti, labai gerai ir ilgai miegojau, nes akiplėša gaidys manęs nerado ir į ausį negiedojo. Tuo vienos iš linksmų atostogų baigėsi ir grįžau į miestą.
Gaila, bet tai buvo paskutinės tokios linksmos atostogos kaime. Gerai pamenu šeimininkės žodžius: „Aš geriau mėšlinais kaliošais vaikščiosiu, bet virsiu savo vištų kiaušinius, gersiu savo karvių pieną, valgysiu savo suktą sviestą ir kepsiu savo užaugintos kiaulės mėsą, negu eisiu pas „plėšikus“ į parduotuvę ir pirksiu neaišku kokius produktus“.
Deja, laikai keičiasi. Greitai giminaičiams teko išsikraustyti iš dar nuo senelių laikų turėtos sodybos, parduoti gyvulius, žirgą Maksą, Jumzą be ratų, išmesti krepšį su raudonu kryžiumi, išsikraustyti į miesčionišką gyvenvietę ir prekintis pas tuos, taip pavadintus „plėšikus“.
To tikro kaimo, kur važiuodavau pailsėti, tiesiogine prasme nuo visko atitrūkti, nebeliko. Teko kaimą iškeisti į Turkiją, Graikiją...
Vienas kolega, išgirdęs mano norą būti traktoristu, pajuokavo: „Reikės penkis senus vilkikus, kaip tavo DAF 'as, parduoti, kad nupirkčiau vieną kietą traktorių. Bėda, šefas turi tik vieną DAF'ą, tai teks dar pabūti fūristu.
Nors, kita vertus, jei kas grąžintų jaunystę, tikro kaimo laikus, eičiau su Maksu arti žemę ir net, jei reikėtų, vėl pabūčiau kaimo Viešpaties veterinoriaus asistentu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
