Atrodo, turėtume būti laiminga normali šeima, bet iki normalios šeimos man trūksta vieno dalyko.
Bėda ta, kad mes esame nesusituokę. Mano mylimasis, kurio net negaliu vadinti vyru, sutuoktiniu, nenori vestuvių. Sako, kad jam aš ir be popierių esu kaip žmona. Meilės man tai nepakeis.
Giminaičiai ir draugai net nebeklausinėja, kada vestuvės, nes žino atsakymą. Tačiau beda, kad tokia situacija tenkina tik mano mylimąjį, o manęs ne. Bet tai jam atrodo visai nerūpi.
Jis yra įsitikinęs, kad vestuvės yra atgyvena, kurioms tik bereikalingai išleidžiami pinigai, kurios gadina santykius. O ir giminių mūsų daug, visus sukviesti reikėtų didžiulės puotos, o tokio cirko jis nenori.
Bet aš jaučiuosi nepilnaverte šeimos nare. Man jau 40 metų, su mergautine pavarde man nepatogu prieš žmones, gimines, tėvus, vaikus.
Sugyventinių statusas man skamba labai nemaloniai. Vaikai ir vyras viena pavarde, aš – kita. Dukroms mokykloje nesmagu, klasiokai šaiposi. Klausinėja vaikai, kodėl neveda tėtis manęs, gal nemyli?
Man pakaktų ir paprasto susirašymo. Nebe jaunikliai esam, baliaus tikrai nereikia. Be to, atliekamų pinigų vestuvėms ir neturime, greičiausiai niekad ir neturėsime.
Bet žiedus vestuvinius galim pasigaminti iš senų močiutės dovanotų aukso papuošalų. Suknelių pilnos „Humanos“ ir internetas. O į kavinę nueiti su vaikais ir liudininkais tikrai galėtume sau leisti. Nebūtina juk niekam net sakyti, kad mūsų vestuvės. Nebūtina viso giminės klano kviesti.
Tačiau kai tik pradedu kalbą sukti apie tai, jis iškart pasiunta, pradeda pykti, šaukti. Nesuprantu, ar jis tikrai turi kokią baimę dėl santuokos, ar bijo atsakomybės, ar tiesiog nenori įsipareigoti, nes gal tai ne TA, kurią norėtų nusivesti prie altoriaus... Gal tikrai nemyli?
Kaip priversti vyrą persigalvoti? Kaip užnorinti jį mane vesti?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
