Kuo čia dėti uošviai? Jie turi sodybą, nors gal tai per daug skambiai pavadinta. Nusipirko jie seną sugriuvusį namą kaime ir šiek tiek žemės aplink. Tą namą tvarkosi, bet pensininkams su finansais ne pyragai, tai darbai juda lėtai ir vangiai. Vis prašo mūsų atvažiuoti jiems padėti.
Vyras, aišku, viską meta ir lekia pas juos. Tempiasi kartu ir mus, bet aš jau net drebu, kaip ten nenoriu važiuoti. Kadangi sodyba sena, prieš tai daug metų buvusi apleista, tai ten prisiveisę visokių gyventojų ir padarų.
Kaskart grįžtame iš uošvių sukandžioti. Tai blusų, tai blakių. Vasarą dar uodai ir kiti kraujasiurbiai vaikus puola. Grįžtam iš tos sodybos kaip kokie asocialūs asmenys, gėda po to vaikus vesti į darželį ir mokyklą.
Juokiasi vaikai, auklėtojos kandžias užuominas laido, ar tikrai gerai prižiūrim vaikus. Prižiūrim. Bet kaime pas uošvius yra katinų, šuo. Nelabai kas juos ten maudo ir šiaip rūpinasi higiena. Kai kelis kartus grįžom suvarpyti ir dar namo parsivežėm, keikėsi jau ir vyras. Ilgai vargom, kol išnaikinom ir savo namuose, ir pas juos.
Dabar po švenčių grįžo vaikai vėl sukandžioti ir iki šašų nusidraskę. Pasirodo, dar ir blakės įsiveisusios! Paskutinį kartą, kai blakės užpuolė, naktį bėgom ir beldėmės pas kaimynus pernakvoti.
Tikrai baisu ir bjauru jau pas juos ir važiuoti. Atrodo, žmonės ir tvarkingi, bet tas kaimiškas gyvenimo būdas man yra nepriimtinas. Vyras važiuoja ten bet kokiu atveju, sutinkam mes vykti kartu, ar ne. Bet visas atostogas sėdėti vieniems bute irgi ne išeitis.
Jau pradėjau taupyti, vasarai žiūrinėtis kokio namuko ant ratų. Kad vaikai galėtų saugiai nakvoti ir į tą seną namą su jo gyventojais nereikėtų lįsti ar pas kaimynus naktį nebėgti.
Uošviai į tai žiūri kaip į pažeminimą. Ypač, jei pasakau į akis, be jokių užuolankų, kad reikia naikinti parazitus ir laikytis higienos.
Katinus su šuniu paslapčia nuo jų „nukirminam“ ir „nublusinam“, nes tikrai neleistų to daryti – neva, tai nuodai. Bet kaip tas blakes išnaikinti? Čiužinius ir lovas juk reikia deginti...
Vadina miesčione mane, raukosi, kad „išsivaizdinu“ ir ponią vaidinu. Čia tik vabaliukai, sako. Visur kaimuose jų būna.
Bet aš jau bijau važiuoti. Kaskart ten būnant man jau panikos priepuoliai ištinka, naktį negaliu užmigti, draskausi, net jei niekas ir nekanda. Vaikai irgi nebenori važiuoti, nes po to dvi savaites gydytis reikia įkandimų šašus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
