Laikai pasikeitė, transportas pasikeitė, bet vaikystė lieka vaikyste, o anūkas primena man apie ją ir kartais padeda vėl pasijusti vaiku. Tai nusiveda į pelkę, tai pakviečia inkilus kalti, tai pasivažinėti nuo kalnelio.
Sutiksite, kad tame vaikystės siautulyje svarbią vietą užima ir pasakos. Galima jomis tikėti, netikėti, bet be pasakos neužaugo nė vienas vaikas.
Labai mėgau skaityti pasakas, o kai galva pražilo, tai vieną kitą ir pats parašau. Nežinau kas, bet jaučiu, kad šarka ant uodegos mano hobį parašinėti nunešė į anūko darželį ir vadovė Audronė pakvietė paskaityti.
Niekada negalvojau, kad tai taip sunku. Aktoriams įprasta, jie gali kelis kartus per dieną scenoje numirti, vesti, karaliauti, vergauti, paprastai pasakius, vaidinti, skaityti.
Aš tai ne aktorius. Pradžioje atrodė, kas čia tokio. Atsisėsiu ant kėdutės ir paskaitysiu tai, ką pats parašiau. Paprasta, kaip triušio Grikio dainos, bet... Kuo arčiau ta diena, tuo baisiau darėsi. Juk vaikai – tai ne suaugę, nepatiks, neklausys ir mašinėles stumdyti pradės.
Visą vakarą taisiau prieš kurį laiką parašytą pasaką ir vis skaičiau savo brangiausiajai. Juk reikia, kad būtų nei ilga, nei trumpa, 15–20 min. Paprasta, bet protinga, reali ir pamokanti.
Brangioji kantriai klausė, vieną kitą pastabą pasakė ir kai nuo mano skaitymų išmoko ją mintinai, pasakė: „Viskas gerai, einame miegoti“.
Taip, kam miegas, o kam kūrybinės kančios. Patikėkite, gerbiamieji, pirmas viešas pasirodymas prieš publiką, kuri neveidmainiauja ir neploja katučių iš gailesčio, tai jums, pajutau savo kailiu, visai ne triušio Grikio dainos.
Pagaliau išaušo penktadienis. Penktadieniais lauko darželio vaikai patys gaminasi maistą. Šiandien blynai. Pasodino prie stalo, pavaišino. Skanūs blynai. Valgiau ir vis galvojau, ar mano pirmas blynas neprisvils. Na, jau trauktis nėra kur, po pietų einu į vaikų poilsio kambarį ir... Senelio pasaka prieš pietų miegą apie duoną kasdienę arba tiesiog – Pasimetęs grūdelis.
Kelis kartus truputį pasimečiau, bet... „vaikų salėje“ buvo mirtina tyla, neskambėjo telefonai, niekas neužknarkė, nenušvilpė visi tyliai klausė. Malonus jausmas, ypač tam, kuris skaito ir iš jaudulio „prakaituoja“.
Neklausiau vaikų nuomonės, bet jaučiau – debiutas pavyko ir pradedu galvoti apie sekantį apsilankymą.
Ech, gerbiamieji, koks nuostabus dalykas yra vaikystė ir kai jums liūdna, kai neturite, ką veikti, tada nors trumpam pabūkite vaikais, arba paskaitykite jiems pasaką.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
