Šią žinių šventę mini, jai ruošiasi ne tik momyklinukai, bet ir darželinukai. Šiais metais man pasisekė Rugsėjo 1-ąją būti Lietuvoje ir negalėjau praleisti progos sudalyvauti darželio surengtoje žinių šventėje.
Aišku, prisiminiau ir savo Rugsėjo pirmąją, kurios nepamiršiu niekada. Nors mano elgesys tą dieną nebuvo labai sektinas, bet juk buvau labai judrus berniukas. Kol mamos sėdėjo klasėje ir su mokytoja aptarinėjo įvairius nevaikiškus reikalus, aš spėjau vaikiškai pasikarstyti po mokyklos kieme augančius medžius, išsitepti baltus marškinius, persiplėšti kelnes ir vakare gauti nuo tėčio beržinės košės. O, ką padarysi, tada beržinė košė buvo dažnas, toleruotinas ir naudingas „patiekalas“.
Kai buvau mažas, tėvelis dažnai mane pasiimdavo į jo vairuojamą autobusą, tai vairuotojo profesija nuo mažų dienų man buvo pažįstama, suprantama, garbinga ir artima.
Tačiau niekada nesitikėjau, kad praleidus už sunkvežimio vairo per 40 metų, teks pabūti... ne, ne instruktoriumi, bet nedidelės ekskursijos vadovu.
Darželio auklėtojos, mokytojos pasiūlė atvažiuoti su vilkiku ir vaikams parodyti, paaiškinti, kas ir kaip atveža į parduotuves įvairius skanėstus. Prieš rugsėjo pirmąją vaikučiai važiavo pas ūkininką, tai matė ne tik, kaip atrodo kombainas, bet ir kaip robotas melžia karvutes. Tad man beliko papasakoti ir parodyti, kas tą pienelį nuveža į parduotuvę.
Žinote, gerbiamieji, vaikai tai – ne kolegos aikštelėje, su vaikais nepajuokausi, vaikams „vairuotojiškų pasakų“ nepapasakosi.
Nežinau, kaip man pavyko, bet vaikai tikrai žingeidūs, uždavinėjo klausimus ir aktyviai dalyvavo mini ekskursijose. Ypač jiems patiko patiems dalyvauti sunkvežimio kabinos pakėlime ir pamatyti geležinę sunkvežimio širdį – variklį.
Manau, visi sutiksite, kad vaikai nuo mažens turi mokytus ne tik rašyti, skaityti, skaičiuoti, bet ir žinoti, kaip užauga mūsų kasdienė duona, kas ją atveža į parduotuves, iš kur teka „pieno upės“, kas juos gina, saugo, gydo. Turi žinoti ne tik vienos ar kitos profesijos darbuotojų žodinį pavadinimą, bet pagal galimybes pamatyti, kaip dirba įvairių profesijų žmonės.
Vaikai turi matyti ne tik batus, ofisų darbuotojų „kalnieriukus“, bet ir prakaituotą kalvio kaktą, pūslėtus žemdirbių delnus ir, aišku, mažą tolimųjų reisų vairuotojo namelį ant ratų. Manau, kuo daugiau ir kuo anksčiau vaikai turės įvairių darbo pažintinių ekskursijų, tuo labiau užaugę gerbs visų profesijų žmones.
