Buvo dar tamsu, tačiau gatvės buvo apšviestos.Jam artinantis pamačiau, kad jis gana jaunas, galbūt dar nebaigęs universiteto – dar tiktų man į sūnus.
Apsisukti nebuvo kaip, nes juk skubėjau į darbą. Mano žingsnis sulėtėjo, tačiau judėjau pirmyn. Jam prisiartinus praktiškai sulaikiau kvapą. Jaučiau, kaip mano akys ir vyzdžiai iš baimės išsiplėtę.
Vyras man nesišypsojo, bet žiūrėjo į akis ir visu kūnu buvo pasisukęs į mane – supratau, kad eina ne šiaip pro šalį, o tiesiai link manęs.
Tą akimirką norėjau šaukti, bet balsas strigo gerklėje. Todėl tuo gatvės koridoriumi slinkau lėtai, laukiau akistatos, kuri buvo neišvengiama.
Galvoje sukosi mintys, kaip reikėtų gintis, jei tas jaunas vyras pultų. Suleisti dantis į ranką, žandą? O gal vožti su rankinuku? Kaip gaila, kad jis šiandien toks lengvas ir neįsidėjau indelio dienos pietų...
Mums su nepažįstamuoju susitikus beveik akis į akį, jis sustojo. Dar įdėmiau pažvelgė į mane ir tarė: „Ponia, jūs kai ką pametėte“.
„Ką pamečiau?“ – netikėtas klausimas mane dar labiau išmušė iš vėžių.
Smalsumas vertė atsigręžti ir pažvelgti, galbūt tikrai kažką būsiu pametusi. Tačiau baimė prarasti budrumą ir pamesti įtariamojo vaizdą iš akių maldavo niekur nesisukioti.
„Pametėt savo šypseną“, – savo atsakymu pribloškė nepažįstamasis.
Tuo metu per vieną sekundę užkilę širdies dūžiai nurimo, o veide galiausiai baisų išgąsti pakeitė šypsena.
Norėjau kažką pasakyti, bet tik nusikvatojau. Vaikinas buvo geros nuotaikos, akivaizdžiai po kažkokio vakarėlio. Ir, matyt, nutarė pakelti nuotaiką pro šalį slinkusiai užsimiegojusiai nelaimingai moteriškei.
„Gero vakaro, pone!“ – dar kartą prajuokino praeivis ir nuėjo savais keliais.