Aš prabudau iš žiemos miego, pažadinau apsnūdusį kolegą ir išėjome ieškoti pavasario. Jis lietuviškų portalų neskaito, o savo išvaizda tiktų į Tado Blindos šaiką.
Dėl to, kad esu žingeidus, pastabus, kartais šį bei tą parašantis, be nuotykių stovėjimo aikštelės apeiti nepavyksta, o ką jau bekalbėti apie ilgesnę pavasarinę kelionę. Be nuotykių – kaip be duonos kasdienės.
Manau, nereikia daug aiškinti, bet didžioji dalis vairuotojų kelionių pėstute pradeda nuo parduotuvės, o toliau – kaip Dievas duos. Šį savaitgalį po apsilankymo parduotuvėje Dievas atėmė mano kolegą! Tado Blindos bendražygį dėl nupiepusio arklio vos nepakorė, o čia, dėl nupiepusių kiaušinių, pavasario paiešką teko tęsti vienam. Dėl arklio dar suprasčiau, bet dėl tų.... kvaila.
Užsukome į šalimais esančią parduotuvę. Pasiėmėme šio bei to ir nuėjome prie kasos. Kolega buvo pirmas. Staiga kasininkė atidarius „kiaušidę“ pradėjo kažką piktai aiškinti, vartyti kiaušinius, baksnoti ilgu nagu į raudoną 20 proc. etiketę, vis garsiau naudoti žodį „manipuliacija“ ir paspaudė raudoną mygtuką.
Tuoj netoliese atsistojo parduotuvės darbuotojas vyras. Kolega atsisuko į mane, lyg aš būčiau padėjęs tuos kiaušinius. Blogai, kai žmogus moka tik savo kalbą ir yra įsitikinęs, kad ją privalo mokėti visa Europa.
„Ko jie nori?! Nieko nesupratu. Kokios dar manipuliacijos. Kokius kiaušinius jų vištos padėjo tokius ir perku, o raudoną etiketę „20 proc.“ – ne aš užklijavau“, – aiškino jis man, o ne kasininkei.
Aš nelabai supratau, prie ko čia kažkokios manipuliacijos. Kiaušiniai kaip kiaušiniai, vokiški ir etiketė graži. Pažiūrėjau į piktai nusiteikusią kasininkę, netoliese stovintį vyrą-pardavėją ir pagalvojau, kad mane gali priskirti prie manipuliatoriaus bendrininko.
Truputį moku vokiškai, tai įsijungiau į pokalbį. Greitai viską supratau. Dėžutėje buvo sudužęs vienas kiaušinis, dėl to užklijavo lipduką 20 proc., o mano kolega, špyga taukuota, iš kito dėklo paėmė sveiką, o įdužusį perdėjo į dėklą be lipduko 20 proc.
Smulkmena, juo labiau, kad sveiki kiaušiniai kainuoja tik 1.99 euro, bet manipuliacija, ji ir Afrikoje manipuliacija. Kolegai viską paaiškinau. Tas tiek buvo įsiaudrinęs, pasipiktinęs ir visai rimtai tarė: „Tai aš paimsiu čia pat vieną kiaušinį ir sudaužysiu“.
Kasininkė nesuprato jo žodžių, bet numatė veiksmus, tai uždarė „kiaušidę“, prisitraukė prie savęs.
„Nein“, – riktelėjo.
Kolega atsisuko į mane ir nužvelgė tokiu piktu žvilgsniu, kad akimirksniu prisiminiau sparnuotą Moljero frazę: „Ko mane velnias nešė į tą galerą?“
Aš ramiai kasininkei paaiškinau, kad mes užsieniečiai, nesupratome, galvojome, kad visiems kiaušiniams – 20 proc. nuolaida. Ta kolegos manipuliacija įvyko ne iš godumo ar šykštumo, o iš nesupratimo. Kolega buvo labai panašus į pasimetusį užsienietį, mano ramus tonas ir šiokios tokios kalbos žinios nuramino kasininkę – patikėjo.
Užbraukė nuolaidą ir įmušė į kasą pilną kiaušinių kainą, o jos padėjėjas vyras–kasininkas nuėjo ieškoti įdužusio kiaušinio ir klijuoti naujos 20 proc. etiketės.
Turiu pasakyti, kad susirinkę prie kasos žmonės net išsižioję stebėjo kiaušinio detektyvą, nesikišo, nekomentavo ir tylėdami kantriai laukė atomazgos. Jaučiu, kaip jiems buvo įdomu.
Vyras, prisidėjęs prekių už 50 eurų, atliko papildomą manipuliaciją su vienu nupiepusiu kiaušiniu, dėl 38 centų – das ist fantastich – suriktų tikras vokietis!
Kolega buvo piktas. Visą kelią iki mašinos tik apie tai ir tekalbėjo: „Tai jei, pavyzdžiui, ant maišelio su bandelėmis bus toks lipdukas tai gal ten bus įdėta atkąsta bandelė ir aš negalėsiu jos pasikeisti! Nesvarbu – atkąsta, neatkąsta, bet jos padėtos atskiroje lentynoje, viskas aišku, o čia – tikra provokacija“.
Geležinė kolegos logika, nieko nepridursi ir mintis apie atkąstą bandelę pasėjo nerimą, nes aš pasiėmiau bandelių maišelį su net 30 proc. lipduku. Parėjęs į mašiną dėl visa ko patikrinau. Ne, atkąstos bandelės nebuvo ir jos atrodė visai dar nieko.
Paprašiau kolegos leisti nusifotografuoti kiaušinių dėklą ir kiaušinius, kad kitą kartą pats nepakliūčiau į tokią situaciją. Mielai leido, bet eiti ieškoti pavasario atsisakė.
Netekęs kolegos išėjau vienas ir nesigailėjau, kad vienas. Esu ne kartą įsitikinęs, kad geriausia visur eiti su žmona, o jei žmonos šalia nėra – vienam. Teko buvusioje Demokratinėje Vokietijoje važinėti neužilgo po Vokietijų susijungimo. Dar dabar pamenu jų betono magistrales, kuriomis važiuojant atrodė, kad kabiną pamesi, mažus miestelius, kaimus keliukus namus.
Dabar viskas pasikeitę. Aišku, dar galima rasti ne tik senų apleistų pastatų, nesutvarkytų keliukų, sovietinių tankų nukreiptomis patrankomis į Berlyno pusę. Pirmiausia sustojau prie šimtamečio medžio. Prisiglaudžiau, pastovėjau ir paklausiau – medi, medi ką tu matei per tą šimtą metų? Ir atsakė medis – eik, pažiūrėk ir pats pamatysi.
Tikrai buvo ką pamatyti ir pajusti senų laikų dvasią. Čia atminimo lenta Johanui Volfgangui fon Getei, Frydrikui Šileriui ir net Karlui Marksui.
Visai čia pat – keliukas į kalną link bažnyčios, nes kokios pakraipos žmogus bebūtų, visi teisingi keliai veda į viršų, visi keliai veda link Dievo namų – bažnyčios. Čia pat ir kuklios kapinės. Nedrįsau kapinėse nieko fotografuoti, kad amžinybę arčiau savęs priartinčiau, nufotografavau tik vartus į mirusiųjų pasaulį. Visi istorijos puslapiai – visai šalia medžio. Čia pat ir pilies griuvėsiai. Pilys, atlaikiusios priešų antpuolius, apgultis, deja, yra bejėgės prieš laiką ir daugeliui jų labai tinka Maironio eilės: „... ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn“. Gaila, kad pilies vartai buvo užrakinti. Nelaukė svečio iš Lietuvos, tai į vidų nepatekau.
Pasivaikščiojęs prisėdau ant šimtamečio suoliuko, šimtamečio medžio paunksmėje, surašiau dienos nuotykius ir pasukau link savo namelio ant ratų. Po tokio dvasinio peno, pasivaikščiojimo skirtingų epochų takeliais, įspūdžių su šių dienų kiaušinių manipuliacija apie kainas rašyti nekyla ranka, bet pro kuro kolonėlę prasukau.
Galime pasidžiaugti, kad Vokietijoje kuras kol kas brangesnis nei pas mus, bet už tai Vokietijoje kiaušiniai pigesni. Kainos, kiaušinių manipuluacijos, įstorijos – vingiai viskam savi keliai, bet pavasaris visada ateina tuo pačiu keliu, o kad greičiau ateitų, reikia netingėti išeiti jo paieškoti. Aš šiandien pavasarį radau visai šalia, tik už 10193 žingsnių. Sutiksite, kad tai jau visai šalia.