Išmaišiusią pasaulį merginą namo sugrąžino kovidas. Negalėdama keliauti po Aziją, ji grįžo į Lietuvą, gimtajame Alytaus mieste surengė savo nuotraukų parodą, Kaune įsidarbino policijoje.
„Dirbau vertėja policijoje (anglų-lietuvių kalbomis), vėliau persikėliau gyventi į Indiją kartu su savo vyru indu.
Tad turėjau galimybę susipažinti su Indija „iš vidaus“, iš čia gyvenančių indų perspektyvos, nes jie – mano naujoji šeima“, – savo įspūdžiais dalinosi lietuvaitė, šiuo metu su vyru grįžusi gyventi į Lietuvą.
Jauna moteris savo kelionių įspūdžius aprašo savo „Facebook“ paskyroje. Ji taip pat rašo straipsnius kelionių puslapiams ir knygų apžvalgas savo „Goodreads“ profilyje.
Su „Bendraukime“ skaitytojais ji pasidalino savo mintimis ir kelionių patirtimi.
Gyvenimas svetur
„Gana aktyviai keliauju dar nuo mokyklos laikų, per daug metų pavyko aplankyti 24 šalis. Pirmosios kelionės mokyklos metais vyko autobusu, nusiperkant kelionę iš kelionių agentūrų. Studijų laikais prakutau kalbėti angliškai ir nebebijojau keliauti pati, nenusipirkus suplanuotos kelionės.
Tokiu būdu išmokau planuoti ir organizuoti keliones tiek sau pačiai, tiek ir kitiems asmenims. Be to, keliose iš tų šalių gyvenau, dirbau, studijavau, tad ne visada viskas buvo tik trumpos kelionės.
Labai dažnai keliauju viena, ypač visą Pietų Korėją apkeliavau pati. Taip pat po Europos šalis keliauju viena. Po Indiją keliavau su vyru, nes tai man pasirodė per sudėtinga šalis, kad keliaučiau viena, nekalbant nė viena vietine kalba ir neturint daug patirties Indijoje ar pilnai nesuprantant jų kultūros, papročių.
Taip pat dažnai keliauju su mama, nes viena didžiausių mano svajonių ir norų yra jai parodyti kuo daugiau pasaulio, tad tai ir stengiuosi padaryti, kiek galiu. Taip pat retkarčiais keliauju su draugėmis/draugais.
4 metus gyvenau Pietų Korėjoje studijuodama magistrą. Studijų metais vieną vasarą dirbau Anglijoje, Skegness atrakcionų parke. Danijoje trumpai dirbau au pair (pagalba namuose, auginant vaikus). Ukrainoje ir Serbijoje gyvenau po mėnesį, bet ten nedirbau, tuo metu užsiėmiau vertimais Latvijos „Digi media“ kompanijai.
Indijoje praleidau 7 mėnesius dėl vyro, bet taip pat nedirbau.
Tykantys pavojai
Per gyvenimą pasitaikė visokių situacijų, pavojingų ir ne, tiek užsienyje, tiek ir pačioje Lietuvoje. Aš nevartoju alkoholio ir stengiuosi nevaikščioti naktimis viena, jeigu nepažįstu miesto/šalies, tą patį darau ir gyvendama namie.
Tačiau yra buvę įvairių pavojų, Ukrainoje teko išgyventi artėjančio karo pavojų, nes, nors ir buvo perspėjimų, man pačiai buvo sunku suvokti tai, kad artėja tikras karas. Ačiū Dievui, išvykome pačiu laiku.
Su mama keliaujant po Graikiją buvome apsistojusios Atėnuose, nuvažiavome į miesto centrą, kai ten buvo ką tik pasibaigę protestai. Iškart nesupratome, kodėl taip griaužia gerklę, bet paskui paaiškėjo, kad mes kvėpuojame ašarinėmis dujomis ir, pamatę agresyvių žmonių grupes su ilgomis lazdomis, nusprendėme kuo greičiau važiuoti į viešbutį.
Serbijoje gyvenant su savo vyru ir apžiūrinėjant Belgrade Fortress miesto įžymybę, 3 vaikinai atsegė mano kuprinę ir bandė apvogti, bet, laimei, jiems nepavyko to padaryti. O su mama keliaujant po Florenciją Italijoje, deja, autobuso stotelėje 2–3 vyresnio amžiaus vyrai pavogė mamos piniginę.
Sutiko mylimą vyrą
Apie Aziją galiu atsiliepti tik teigiamai, nors ir kaip myliu Europą, man be galo patinka ir Azija, visada patiko, dar nuo mokyklos laikų klausiau japoniško roko, skaičiau Haruki Murakami ir žiūrėjau korėjietiškus filmus. Man patinka, kad Azija tokia įvairiapusė: Korėja labai pažengusi, moderni, pasiturinti šalis, žmonės čia įpratę naudotis technologijomis, naujausiais „Samsung“ telefonais ir t. t.
Indija irgi turi tą „patogiąją“ pusę, kad gali vos ne bet kuriuo paros metu užsisakyti maisto ar ko nors kito ir jis bus atvežtas prie namų slenksčio per kelias minutes. Bet skurdas, laisvai po gatves vaikščiojančios karvės, basi žmonės, gatvės prekeiviai visai šalia – tai didelių kontrastų šalis. To nepasakyčiau apie Korėją, nebent iš Seulo nuvažiavus į kaimą. Tad jeigu viena šalis – Indija – turi tiek daug skirtingų veidų, tai ką galima kalbėti apie visą Aziją?
Ji skirtinga, kaip ir visas pasaulis, bet aš kažkodėl jaučiu, kad mano širdis Azijoje, gal ten gyvenau praėjusiuose gyvenimuose? Kitaip negalėčiau paaiškinti, kodėl ištekėjau už indo, nors niekada gyvenime nebūčiau apie tai net pagalvojusi.
Su savo vyru 2021 m. kovo mėn. susipažinome internetu, pažinčių programėlėje „Okcupid“, man gyvenant Pietų Korėjoje, o jam – Indijoje. Tuo metu buvo covid'as, tad programėlės leido „keliauti“ po pasaulį, kadangi gyvai to padaryti nebuvo įmanoma, kaip ir eiti į pasimatymus. Mes tai darėme virtualiai. Susitikome gyvai pirmą kartą tik po 9 mėn. bendravimo nuotoliu Serbijoje, aš jau buvau baigusi studijas Korėjoje ir grįžusi namo, bet Lietuva dar nebuvo atvėrusi sienų, Serbija buvo, ir tuo metu indams ten nereikėjo vizos (dabar jau reikia).
Praleidus mėnesį Serbijoje jis netikėtai gavo teigiamą atsakymą ir vizą Ukrainai (nors kitos šalys, kurios tuo metu įsileido turistus, atmetė jo prašymą, tokios kaip Sakartvelas, Armėnija), tada mėnesį gyvenome Odesoje. Tada vėl atsiskyrėme keliems mėnesiams, 2022 m. vasarą jis praleido su manimi Kaune, tada jau vertėjavau policijoje. Daugiau Lietuva jam vizos nebesuteikė. O po to 2 kartus po 2 savaites skridau į Indiją iki tol, kol ten persikėliau gyventi pusmečiui 2024 m. liepą.
Darbas policijoje
Niekada nemaniau, kad dirbsiu policijoje, kur įsidarbinau grįžusi iš Azijos po kovido. Bet darbas man patiko, jis buvo įdomus ir nenuspėjamas. Jis nepriminė darbo ofise 8–17 val., nes niekada nežinojai, kokį iškvietimą staiga gausi ir kur atsidursi tą dieną: kalėjime, areštinėje, ar kieno nors namuose atliekant kratą?.. Sutikau labai daug įvairių žmonių, tiek pareigūnų, tiek užsieniečių, galėjau kasdien kalbėtis anglų kalba, kas man teikia malonumą, bet iš tikrųjų darbe buvo labai daug streso ir jokių teigiamų emocijų. Bendravimas su narkomanais, narkotikų prekeiviais, prievartautojais, agresyviais žmonėmis, girtais vairuotojais ir pan. ilgainiui man pasidarė emociškai per sunku tai pakelti, tačiau ši patirtis buvo tikrai vertinga.
Išvykau gyventi į Indiją dėl vyro. Jam buvo nelengva gauti turisto vizą į Europą ir keliems mėnesiams atvykti į Lietuvą, tad į Indiją du kartus skridau per savo atostogas. Tai yra nemenka kelionė skraidyti kas kelis mėnesius, tad mes jau kuris laikas kalbėjome, kad man reikėtų persikelti į Indiją.
Juo labiau, kad darbas taip pat nebuvo tas, kurį norėčiau daryti visą likusį gyvenimą, alga netenkino, bet vis buvo tokia baimė išeiti iš saugaus ir patogaus, pažįstamo gyvenimo į nežinią.
Tačiau vieną dieną visiškai netikėtai buto šeimininkė dėl asmeninių priežasčių paprašė atlaisvinti jos butą, nors nuomos sutartį buvome pasirašę tik praėjusį mėnesį. Tai ir buvo tas ilgai lauktas ženklas, kad metas pokyčiams.
Išėjau iš darbo, buto ir išsikrausčiau kuriam laikui į Indiją. Man, kaip europietei, gauti vizą į Indiją (ar beveik bet kur) yra gana lengva. Pasibaigus 90 d., išskridome į Malaiziją ir po kelių dienų vėl parskridome į Indiją, oro uoste mane šiek tiek paklausinėjo, bet praleido be didesnių problemų ir taip galėjau praleisti dar 90 d.
Daugiau per metus Indijoje su turisto viza negalima būti. Taip mes neseniai ir susituokėme Indijoje.
Grįžo gyventi į Vilnių
Gyvenimą svečioje šalyje kūriau jau kelis sykius prieš tai. Nežinau, ką reiškia emigruoti dešimtmečiui ar ilgiau, bet bent trumpas pagyvenimas kitoje šalyje man suteikia vis skirtingą požiūrį į save pačią, savo gyvenimą, ar namus – Lietuvą. Aš visada grįžtu į gimtinę, gera turėti kitokią perspektyvą ir gebėti įvertinti tai, ką turi.
Ypač po Indijos, po visų išmaldos prašančiųjų, benamių, neturtingų, sergančių ir kitų žmonių, tikrai pamilau savo gyvenimą, jaukius namus, šeimą ir supratau, kiek daug iš tikrųjų turiu. Nemanau, kad gyventi svečioje šalyje ir kurti savo gyvenimą nuo nulio yra paprasta, ypač jeigu tai darai visiškai viena.
Bet kartu ir gyventi Lietuvoje nėra labai lengva, ypač šiais laikais, nes kainos čia tikrai labai didelės, nėra lengva išsinuomoti ar nusipirkti būstą, rasti gerą darbą.
Dabar su vyru persikėlėme gyventi į Vilnių.
Įsidarbinau Korėjos ambasadoje Lietuvoje, kitą mėnesį (kovą) pradėsiu darbą“, - savo istorija dalinosi V. Graužinytė.