Net neįmanoma įsivaizduoti, ką išgyvena artimieji. Laidotuvių dieną taip pat vyko atsisveikinimo ceremonija vietos bažnyčioje. Susirinko ne tik artimieji, bet ir kaimelio gyventojai, kartu su jos vaikais darželį ir mokyklą lankiusių vaikų tėvai. Skausmo ir nevilties persmelkta diena. Kunigas bandė demonstruoti užuojautą. O tada nusprendė savo patirtimi pasidalyti.
Ir puolė vaizdingai, emocingai pasakoti, kaip pats pakliuvo į avariją, kaip vertėsi ir tuo metu visas gyvenimas prabėgo prieš akis, bet, laimei, štai jis liko gyvas ir dabar atsargiai vairuoja. Bet kai visa tai prisimena, jam bėga šiurpas per kūną. Dar ir kitokių smulkių incidentų turėjo, bet viskas laimingai baigiasi. Rimtai??! Nu negali būti, kaip jam nuskilo, kaip džiugu!
Sėdi prieš jį jaunos moters vaikai, mama, brolis, sesės, vyras, kiti artimieji ir draugai – vos tramdo ašaras, skausmas netelpa širdį. O čia stovi išgyvenęs ir tuo džiaugiausi. Puiku, žmogui pasisekė, bet ar tikrai laidotuvėse apie tai laikas ir vieta kalbėti?
Pasigedau supratingumo. Negalėjau tverti ir jo klausytis, pykti ir šaukti norėjosi, bet giminaičiai ramino: „Ką žmonės pagalvos?“.
Mano manymu, kunigams turi būti keliami ne tik aukštesni standartai, bet ir taikomas kompetencijų atnaujinimo/kėlimo vertinimas.
Kunigai dirba su žmonėmis, jų žodžiai tokią jautrią akimirką gali dar labiau sužeisti, pakenkti, o atsakomybė netaikoma jokia. Kiek galima užsimerkti prieš nekompentetingus žmones? Juk apie mokytojus, tarnautojus, specialistus kalbam. Liūdna ir skaudu, norėtųsi tikėti, kad tokie žmonės morališkai gali palaikyti, sielą nuraminti, deja.