Kiekvieną pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais vilniečiai skuba į Bernardinų kapines grožėtis prasiskleidusiomis sidabrinėmis scylėmis. Žmonės ne tik ramiai sau vaikšto, grožisi, bet ir išsinuoginę, prigulę ar prisėdę ant kokio antkapio fotosesijas rengia.
Man tokia mada fotografuotis kapinėse atrodo nesuprantama ir šiek tiek netgi kelia šiurpą.
Nesiginčysiu, tikrai atrodo įspūdingai kapines užklojęs žydras purus gėlių kilimas. Ir tos bundančios gamtos žmonėms norisi, išsiilgę spalvų visi po žiemos pilkumos.
Bet man vis tiek tie kapinių vaizdai kažkodėl nekelia romantiškų jausmų. Ar tik man vienam važiuoti į kapines darytis asmenukių ranka nekyla?
Sproginėja jau Vilniaus sakuros, gal prie jų geriau įsiamžinti, apnuogintus pečius atidengti?
Kokia jūsų nuomonė? Ar aš čia pernelyg senamadiškas ir nieko nesuprantu?