Pasisiūlė šventes sutikti kartu, kaip ir užsiminė, kad pasikviesčiau ją į savo tėvų namus (gyvenu vis dar su tėvais). Šiaip iki šiol susitikdavome su ja arba pas ją (ji nuomojasi su draugėmis), ar į kavines eidavome. Todėl supažindinti merginą su tėvais jau yra rimtas žingsnis, kuriam nežinau, ar esu pasirengęs. Bet ne tik dėl to dvejoju ją atsivesti į namus.
Mano mergina, kaip čia pasakiusi, yra šiek tiek susipykusi su mums įprastu etiketu. Nesakau, kad mes namuose valgom vakarienę su šešiomis skirtingomis šakutėmis, bet ji prie stalo pamiršta (o gal net ir deramai neišmano) gero tono.
Garsiai čepsi, būna ir atsiriaugėja, neatsiklaususi ragauja iš kito lėkštės, demonstratyviai apsilaižo visus 10 savo pirštų, o neretai ir išlaižo ar su pirštais išvalo ir visą lėkštę, jei joje yra likę sunkiai išgraibomo gardaus padažo ar kitokio maisto.
Esu jai užsiminęs, kad taip valgyti nemandagu. Bet ji tik nusijuokia, maždaug „dzin“, Indijoje žmonės dar ne taip valgo. Ji vadina save hipe, tokį elgesį supranta kaip laisvę būti savimi, savęs nemėgsta riboti ar įsprausti į rėmus, kažkokias taisykles. Dažnai sako į akis tiesiai šviesiai ką galvoja, be jokių užuolankų ir subtilių nutylėjimų. Tėvus prie Velykų stalo gali ištikti šokas.
Bijau sugadinti tėvams Velykas. Tėvai gali nualpti pamatę tokią martelę. Mano aplinkoje tai būtų laikoma neišsiauklėjimu, stačiokišmumu, o mylimoji tai vadina tiesiog buvimu savimi, gyvenimu be veidmainystės. Svariausia jai, kad darnoje su savimi, ne su kitais.
Galima būtų pamanyti, kad tai neišsiauklėjimas, bet ji yra tikrai priotinga ir apsiskaičiusi, baigusi bakalaurą, studijuoja dabar magistrą. Yra keliavusi po užsienį nemažai, iš ten turbūt ir parsivežusi tokią laisvę būti savimi, kuri mūsuose dar ne visada suprantama. Tas jos laisvumas ir žavi mane labiausiai, nes pats taip nedrįsau niekada. Bet prie tėvų taip turbūt ir neišdrįsčiau pasirodyti.
Jie tokios nuomonės, kad kiekvienoje šalyje reikia laikytis ten galiojančių taisyklių, papročių ir kultūros. Jei Azijoje yra įprasta sėdėti ant grindų ir valgyti su rankomis, tai pas mus, Europoje, galioja kitokios etiketo taisyklės. Mūsų elgesys ir valgymo manieros skiriasi net ir kiekvienuose namuose.
Taigi, kaip jūs darytumėte? Supažindintumėte savo artimuosius, perspėtumėte tiek juos, tiek ją, kad gali kilti nesusikalbėjimas? Ar maldautumėte draugės, kad ji elgtųsi taip, kaip pridera mūsų šeimoje? Ar visai atsisakytumėte minties švęsti kartu? Net nežinau, sakyti tiesą, ar ką pameluoti?