Noriu papasakoti mūsų šeimos labai skaudžią istoriją, kuri iki šiol žeidžia širdį. Ypač mano mamos širdį. Skauda net pasakoti. Prieš gerus dešimt metų brolis susipažino su dailia mergina. Ji atrodė miela ir draugiška. Mūsų šeima stengėsi priimti ją kaip savą, mama netgi vadindavo dukra. Dovanodavo jai dovanas, lepindavo labiau už mane, savo tikrą dukrą.
Mama martelę dievino, nes labai mylėjo savo sūnų ir norėjo, kad jis būtų laimingas matydamas jas bendraujančias ir draugaujančias.
Deja, bet kai brolis su išrinktąja apsigyveno kartu, reikalai ėjo vis prastyn. Mama nėrėsi iš kailio stengdamasi jiems padėti įsikurti. Pirko kilimus, gėles, buitinę techniką. O brolio mylimajai viskas netiko. Netgi pradėjo šaukti, kad nebetemptų šiukšlių į namus. Vieną kartą mama net prisėdo kieme ant suoliuko, kai pamatė prie šiukšlių konteinerio paliktą jos dovanotą lėkščių servizą.
Kaip po to paaiškino brolio brangioji, jai nepatiko dovanotų lėkščių spalva, nes nederėjo prie pilkos sienų spalvos. Galėčiau vardinti ir vardinti, kiek visko yra prikalbėjusi bjauraus.
Metai bėgo, o ryšys tarp sūnaus ir mamos tirpo. Man buvo labai skaudu tai matyti, nes mama kentėjo.
Tačiau baisiausi dalykai ėmė dėtis broliui ir jo mylimajai susilaukus vaikelio. Ji tiesiog drausdavo mums pas juos atvažiuoti, o patys niekada neatvykdavo. Jei mes ir aplankydavome, ji pradėdavo kelti baisias pavydo scenas tiesiog prie mūsų. Šaukdavo ant brolio be jokios priežasties.
Pavyzdžiui, kartą, kai aplankėme mažiuką ir pasiūlėme visiems išeiti pasivaikščioti, lauke pastumdyti vežimuką, kol mažylis miega, ji užkūrė tikrą pragarą. Pradėjo šaukti ant brolio, kad „čia paskutinis kartas, kai tie žmonės šituose namuose“. Kad „jei nerūpi tavo šeima, tai eik sau su jais“.
Su mama buvome pakraupusios. O tai mes ne šeima? Mes jai tik „tie žmonės?“
Brolio po to paklausėme, galbūt kažką su mama praleidome? Kažką padarėme ne taip? Tačiau jis tik atsiduso ir pasakė, kad nesigilintume. Nieko taip ir nepaaiškino.
Jau eina antri metai, kaip nematėme brolio šeimos. Nei brolienės, nei jų vaikučio. Su broliu mes nebent susirašome žinutėmis, pasveikiname vieni kitus su gimtadieniu ar Kalėdomis ir panašiai. Mamai pats jis nerašo niekada. Geriausiu atveju nusiunčia „liuksą“ gavęs iš mamos pasveikinimą.
Taip graudu ir liūdna. Kaip galima elgtis su savo mama ir su savo šeima? Kaip galima liepti rinktis tarp žmonos ir tarp biologinės šeimos, iš kurios esi kilęs? Kaip taip galima nutraukti santykius su mama? Kokiu beširdžiu žmogumi turi būti?