Intymumas tarp jūsų buvo seniai dingęs. Aš jo nebetraukiau. Kaip ir jis manęs.
Vieną vakarąjis grįžo namo, kaip visada, paslaptingai šypsojosi. Atrodė, lyg premiją būtų gavęs. Tačiau kažkas buvo kitaip. Kai ruošiau maistą, jis prisėdo prie stalo, išsitraukė telefoną ir pradėjo su kažkuo susirašinėti. Po to nubėgo į tualetą palikęs telefoną įjungtą tiesiog ant stalo, prieš mano akis.
Iš lėto priėjau ir pamačiau, kaip ekrane mirga žinutės nuo kažkokios Jurgitos. Permečiau akimis, pokalbis buvo su širdelėmis, „mažuti“, „ar galėsim šeštadienį“...
Supratau, kad jis mane išdavė... Kada prasidėjo ši išdavystė? Ar ji baigėsi viena naktimi? Ar tai – pirmoji moteris?
Turėjau pulti ant žemės ir raudoti nesavu balsu. Arba pratrūkti rėkti iš pykčio. Bet manyje sukilo visai kitokie jausmai.
„Pagaliau“, – pagalvojau tada.
Pagaliau galėsiu jaustis rami ir nebereikės drebėti, kad jis mane išduos.
Jis mane vis dėlto išdavė. Mane užplūdo palengvėjimas.
Manęs nebegriauš sąžinė, kad esu bloga nevykusi žmona. Vyro išdavystė tapo veidrodžiu mano pačios emocinei neištikimybei, kurią išgyvenau savo svajonėse ar prisiminimuose.
Kai sužinojau apie vyro išdavystę, pirmą kartą pajutau ne tik skausmą, bet ir netikėtą susitaikymą su tuo, kad abu gyvenom pasimetę.
Žinote, ką jam tada pasakiau, kai jis išėjo iš tualeto?
„Aš viską žinau, bet tau atleidžiu ir supranu tave. Pasirinkti palieku tau“, – pasakiau jam. Jis iš netikėtumo buvo praradęs kalbos dovaną, jo akys buvo pilnos ašarų ir maldavo atleisti.
Mums abiem reikėjo to supurtymo, kad suprastume, jog mūsų santuoka griūna. Ir į kurią pusę norime eiti – sukti skirtingais keliais, ar likti kartu ir lipdyti santuoką iš naujo. Tai buvo kaip žadintuvas, prabudimas iš to sapno, kuriame tiek laiko gyvenome.
Atleisdama jam aš leidau laisvai rinktis tiek sau, tiek jam.
Kaip mums sekasi dabar? Bandome ieškoti plausti, kurio užsikabinę galėtume išplaukti. Svarbiausia, kad abu norime plaukti kartu ir į tą pačią pusę.