Seniai keliavau su „Ryanair“, tad tik iš naujienų portalų ir socialinių tinklų žinau, kad keleiviai nuolat turi problemų dėl per didelio salono bagažo. Taip nutiko ir man skrendant iš Danijos į Kauną.
Su savo lėktuvo salonui tinkančiu rudu lagaminu keliauju daug ir įvairiausiomis oro linijomis. Nuo „Garuda“ Azijoje iki „Emirates“ milžinų.
Juolab ir Europoje skraidau nemažai ir niekada nesusidūriau su problemomis dėl bagažo dydžio.
Tačiau šįkart pasirinkus „Ryanair“ (skrydis Kopenhaga-Kaunas) iš karto prisiminiau skaitytas istorijas portaluose. Norėdama išvengti problemų, nusipirkau papildomą bagažą į lėktuvo saloną – lagamino matmenys atitiko reikalavimus.
Tačiau Kopenhagos oro uoste atvykus prie laipinimo vartų iš karto supratau, kad bus bėdų.
Net ir pirmenybę bei papildomą bagažą turinčius keleivius oro uosto darbuotojai atidžiai stebėjo ir prašė lagaminus kišti į metalinę dėžę.
Tokios nebuvau mačiusi – ji turėjo metalines lubas. Priėjus mano eilei, buvau paprašyta lagaminą įdėti į tą oro linijų logotipais pažymėtą metalinę dėžę.
Lagaminas tilpo...išskyrus ratukus.
Nesumeluosiu pasakiusi, kad oro uosto darbuotojo veidas nušvito. „Aš matau – netelpa!“, – sušuko.
Dar bandžiau ginčytis, kad pats lagaminas telpa, tik ratukai atsiremia į metalinės dėžės apačią – tad tik dėl to negaliu jo sutalpinti.
Juokinga ir tai, kad lagaminas buvo pustuštis, tesvėrė 6 kilogramus vietoje leistinų dešimties.
Dar kiek pasikalbėjus su darbuotoju supratau, kad turėsiu mokėti 80 eurų baudą. Net pats lagaminas tiek nekainavo!
Laimei, buvau pasiėmusi papildomą tuščią „Ikea“ krepšį, nes ketinau apsipirkti Lietuvoje. Savo negausią mantą susimečiau į krepšį ir nusprendžiau lagaminą išmesti.
Nenorėjau jo palikti tiesiog stovėti – tuščias lagaminas prie vartų būtų sukėlęs aliarmą.
Nuėjau iki šalia vartų esančios kavinės ir pamačiau darbuotoją, kuri tuo metu išmetimui rinko tuščias kartonines dėžes.
Trumpai nupasakojus situaciją, ji atsiduso: „Dažnai jie bauduoja“. Darbuotoja pasakė, kad galiu palikti lagaminą jai – išmes kartu su dėžėmis.
Tuomet prisiminiau, kad danai labai vengia išmetinėti dar gerus daiktus.
Pasakiau darbuotojai – tai yra geras lagaminas, jeigu tau arba kažkam kitam būtų reikalingas, galite pasiimti.
Tuomet ji paklausė ar aš dar grįšiu į Kopenhagą. Atsakiau, kad taip – kitą savaitę.
Tuomet ji pasiūlė man lagaminą pasaugoti! Likau be žado. Jau ir taip džiaugiausi jos paslaugumu, bet nesitikėjau žodžių: „Man visiškai nesunku, galėsiu atnešti kitą savaitę – čia pat, prie šių vartų“.
Mes apsikeitėme numeriais ir susirašėme žinutėmis po savaitės.
Manęs lagaminas laukė toje pačioje kavinėje kurioje ir palikau jį pas darbuotoją! Padėkojau ir padovanojau jai lietuviškų saldainių dėžutę. Ji pasikuklino: „Tikrai nereikėjo“.
O tikrai reikėjo. Esu girdėjusi, kad danai yra šalti žmonės, tačiau realybėje tai netiesa.
Danai labai svetingi, tai jau ne pirmas kartas kai jie mielai padeda, pataria ar kitaip pagelbėja. Tokio šalies gyventojų svetingumo iš tiesų nesu kitur sutikusi. Tariu dar kartą ačiū!