„Kai moterys sensta ekrane: kas iš tikro trikdo žiūrovus? Neseniai į ekranus grįžo kultinis serialas „Seksas ir miestas“, tik šįkart kitu pavadinimu – „And Just Like That“. Herojės – tos pačios, bet laikas bėgo: vietoj trisdešimtmečių madingų niujorkiečių – penkiasdešimtmetės moterys, kurios vis dar gyvena, myli, klysta, ieško savęs.
Ir štai – internetas užvirė. Tik ne dėl siužeto, ne dėl vaidybos ar temų, o… dėl jų veidų. „Jos pasenusios.“ „Kodėl jos nepasidarė botokso?“ „Man nemalonu žiūrėti į senus žmones.“ Komentarai skambėjo lyg šaltas dušas – ne tik aktorėms, bet ir kiekvienai moteriai, kuri turi veidą, einantį per laiką.
Kas čia vyksta? „Seksas ir miestas“ – tai ne tik serialas, bet ir epochos simbolis, iškėlęs laisvės, moterų nepriklausomybės, seksualumo temas. Daugeliui žiūrovių šios herojės buvo kaip draugės, lydėjusios jas per paauglystę, pirmas meiles, skyrybas, karjeros pokyčius. Ir dabar jos vėl čia – bet pasikeitusios. Ne todėl, kad pasidarė „blogesnės“, o todėl, kad tiesiog praėjo 20 metų. Bet visuomenė, regis, to negali pakelti.
Kodėl žmonės taip reaguoja? Psichologai aiškina tai keliais lygmenimis:
1. Senėjimas kaip priminimas apie mirtingumą
Kai žiūrime į žmogų, kuris pasikeitė, mūsų pasąmonė mums sako – tai ir tavęs laukia. Todėl natūraliai kyla gynybinės reakcijos – „ji atrodo blogai“, „man nemalonu žiūrėti“. Tai ne apie ją, o apie žiūrovo baimę.
2. Moters vertės tapatinimas su jaunyste
Visuomenė ilgą laiką mokė: moters vertė – tai jos išvaizda. Jaunystė = vertingumas. Raukšlės = iškritimas iš žaidimo. Todėl kai moteris neslepia savo metų, ji išeina iš rėmų.
Ir tai daug kam kerta per šablonus.
3. Projekcija
Kai žiūrovas ar žiūrovė žiūri į senstantį žmogų ekrane, jie gali projektuoti savo nepriimtą senėjimą – savo mamą, save, praeitį. Pyktis, pašaipa – tai dažnai ne apie tą žmogų, į kurį žiūrima, o apie vidinį konfliktą su savo neišspręstais jausmais.
4. Tikėtasi rolės, o ne realybės
Dalis pykčio kilo todėl, kad herojių atvaizdas buvo užšalęs atmintyje. Mes norime, kad Carrie visada liktų 35-erių. Bet aktorės – gyvos moterys. Jos nesušaudytos botoksu, nepaslėptos po filtrais. Jos tiesiog… tokios, kokios yra.
O kaip galėtume į tai pažvelgti kitaip? Jos gyvena – myli, mokosi, grįžta į gyvenimą po netekčių, klysta ir atsitiesia. Ar ne tai svarbiausia? Jos atstovauja tam, kas ilgą laiką buvo nematoma – moters brandai, gilumui, kelionei, kuri netelpa į „jaunystės kultą“. Jos kelia klausimą mums visoms: Ar tikrai tik jauna moteris turi teisę būti ekrane? Ar tik jauna moteris yra patraukli, verta būti matoma?
Galbūt ne jos paseno, o mūsų kolektyvinis požiūris, kuris dar nesuspėja kartu su gyvenimu. Šis serialas – tai ne tik apie Niujorką ar santykius. Tai – veidrodis mūsų pačių santykio su laiku, kūnu ir savimi. Ir galbūt kiekviena raukšlė – tai ne defektas, o ženklas, kad esi čia, gyva, nugyvenusi, išgyvenusi, vis dar einanti.
Rytai ir Vakarai: du požiūriai į tą pačią tiesą Rytų filosofijose – Budizme, Vedose, Daoizme – senėjimas ir mirtis nėra tragedija, kurią reikia slėpti. Tai – gyvenimo dalis, kurią reikia apmąstyti, priimti, o kartais net švęsti. Budizme kontempliacija apie mirtį – viena iš esminių praktikų. Ji neskatina baimės. Priešingai – ji išlaisvina, padeda branginti kiekvieną akimirką, išmokti gyventi čia ir dabar. „Kaip gėlė, kuri ryte žydi, o vakare nudžiūsta – taip ir mes. Ir tai gražu.“
O štai Vakaruose… Mes mėginame užmaskuoti tai, kas neišvengiama – raukšles, ligas, emocijas, net senatvę. Reklamos žada „jaunystės eliksyrus“, bet joks kremas nepašalins mūsų baimės. Nes problema – ne raukšlėje, o mūsų santykyje su tikrove.
Klausimas tau, miela skaitytoja: Kuris požiūris tau artimesnis – Rytų ramybė, priėmimas ir tikrumas, ar Vakarų noras kovoti, slėpti ir jaustis kaltai dėl metų? Ir dar svarbiau – Ką tu pasirenki šiandien: nepasitenkinimą savo išvaizda – ar švelnumą sau?“, – savo profilyje veido mankštas ir savimasažus atliekanti meistrė.