„Gyvenau su senele viename bute ilga laiką. Turėjau artima ryšį, nes prieš atsikeldamas gyventi pas senelę, vaikystėje augau su tėvais kartu tame pačiame bute.
2019-ais senelei diagnozavo demenciją/alzheimerį. Gyvenom su tuo kažkaip vis tiek n metų. Duodavau vaistų išrašytų, padėdavau visaip buityje, kaip mokėdavau.
Iš „senelė pagamina tau skaniai valgyt“ virto į „dabar aš gaminu valgyt senelei“.
Paskutinius pora metų jai pablogėjo smarkiai. Nei vaistų, nei mano pagalbos, nei kitų samdytu darbuotojų pradėjo neužtekti jos priežiūrai. Ji tapo sau pavojinga ir jos elgesys tapo nenuspėjamu. Kažkada naktį sugebėjo beveik išlaužti durų spyną ir pabėgti iš namų, kai niekas nebudėjo.
Vienu metu vos pro langą neiššoko (12-tame aukšte gyvenam). Dėl kitų dalykų, kaip tuštinimasis į vonią, neišsiplėsiu. Baisu, žodžiu.
Galiausiai mama suorganizavo perkelti senelę į slaugos namus, į kitą miestą. Viskas įvyko staigiai. Liko tik tušti namai ir senelės katinas, kuris tapo kaip ir mano katinu, nes į slaugos namus gyvūnų neleidžia. Myliu katiną, nenoriu niekam jo atiduoti. Tėvai gyvena užsienyje ir butą atidavė man, kadangi augau vienturtis ir nenorėjo manęs palikti „ant ledo“.
Pradėjau kraustyti namus, išmetinėti seną šlamštą, nulupinėti aptrūnijusius tapetus ir paruošti dalį buto remontui. Bekraustant baldus radau daug nuotraukų: senelės atsiminimų, savo tėvų/giminaičių jaunystės ir savo vaikystės nuotraukų, bei keletą nuotraukų, kur aš mažas apsikabinęs senelę.
Dabar sėdžiu toje pačioje svetainėje, kur aš mažas bėgiodavau, kur rinkdavosi giminės ir draugai, kur šventėmis susirinkdavo juoktis ir baliavoti, kur gyvenimas virte verė buitimi ir šeimynišku šurmuliu.
Sėdžiu aš su tais jausmais iš gyvenimo, kurio net nebėra, kuris virto iš tikro gyvenimo į miglotą sapna ir nostalgiją. O dabar liko tik tuščia svetainė su plikomis sienomis ir dulkėtais baldais. Tuščias kambarys, katinas ir aš.
Žinau, kad skambu melodramatiškai, gal intencija nėra tokia, bet nežinau, ką daryti. Apėmė smarkus sielvartas ir stipri melancholija. Ką jau kalbėti apie baimę, kad mamos neištiktų panašus likimas arba net pačiam. Nenoriu pradėti gerti, todėl čia atėjau išsivemti bent kažkiek.
5-6 metus gyventi kartu su mylimu žmogum ir stebėti kiekvieną dieną, kaip lėtai tas artimas miršta tau prieš akis, kol vieną dieną tavo vardo nebeprisimena ar net nebežino, kas tu esi.
Tai traumuoja ir verčia susimąstyti. Žmogus nukopė, tiesiogine prasme, kalnus per savo gyvenima ir turėjo tiek draugu, nuotykiu, tiek daug nuveikė ir tiek išminties sukaupė, o pabaigoje viską suėdė liga ir neliko nieko. Kartais atrodo, tas gyvenimas yra toks trapus ir trumpas.
Mylėkite savo artimus, nes niekada nežinai, kada juos gali gyvenimas pasiglemžti“, – jautriu ir sunkiu gyvenimo tarpsiu dalinosi „Reddit“ vartotojas.
Po šiuo įrašu komentatoriai reiškė užuojautą ir rašė, kaip tokioje situacijoje išlikti stipriam.
„Negaliu duot daug patarimų, bet, kaip savanoriavusios pagalbos linijoj, šioks toks profesinis patarimas. Pasakyk pats sau, kad tavo jausmai naturalūs (jei tektų paskambint, ir jei reikia nebijok, visas pokalbis suktųsi apie tai). Tai nereiškia, jog reikia verkt nesustojant (bet jei to norėsis, nieko baisiau, natūralu), bet nustok galvoti, jog skausmą reikia tvardyti, uždaryti, „kitiems būna dar blogiau“. Labai durnas žmonių supratimas, dažniausiai ateinantis iš emociškai uždarų šeimų. Niekada tas prie gero nepriveda.
„Nebūk dramatiškas“ „nebūk boba“ „kitiems blogiau“. Vyrams tai po to išsiveržia priklausomybėmis, agresija prieš artimuosius ir visokiais kitokiais š. VISI vyrai, einantys į terapijas dėl smurto ar alkoholio, turi kažkokių baisių asmeninių istorijų, apie kurias nekalba, nes jiems visą gyvenimą atrodė, kad negalima ir reikia „susiimt“ ir tada psichologai gvildena šitai, nes patys nemokėjo susigyvent.
Taip, kad priimk savo jausmus, kokie jie yra, nebijok išsiliet, jei reikia, pasikalbėk su žmonėmis, kurių darbas klausytis tavo skausmo ir tiesiog susikurk savo filosofiją, kodėl verta judėti toliau, o ne kodėl verta šitai stumt iš galvos“, – rašė viena iš komentatorių.
„Skaičiau ir apsiverkiau. Mano močiutė jau mirus, paskutiniais metais turėjo demenciją. Labai jos pasiilgstu, bet stengiuosi galvoti apie tai, kokį gerą ir ilgą gyvenimą ji turėjo. Ir kaip reikėtų man pačiai gyventi, kad ir tokį turėčiau“, – rašė kita komentatorė.
„Užjaučiu, bet, galų gale, reikia susitaikyti, kad toks visų likimas laukia ir prieš vėją nepapūsi.
Mano močiutė prieš kelis metus išėjo staiga, nors buvo labai gyvybinga. Turėjom labai stiprų ryšį nuo pat vaikystės. Kai močiutės nebeliko – į tą butą, kur auksiniai mano vaikystės, paauglystės atsiminimai, grįžti negaliu. Gyvenu kažkokiam mele, kad dar ten močiutė gyvena“, – prisipažino komentare.