Vika yra smurtą artimoje aplinkoje išgyvenusi moteris, turinti kelias negalias – tarp jų ir Ehlers–Danlos sindromą (EDS), jungiamojo audinio sutrikimą, kuris veikia jos sąnarius, akis, žarnyną ir odą.
Daugybė sveikatos sutrikimų turi įtakos jos gyvenimui. Ji kenčia dėl išnirusių sąnarių, raumenų spazmų, sunkumų lipant laiptais ir tokios trapios odos, kad ji net negali avėti naujų batų. Ji taip pat kenčia dėl emocinių perkrovų.
Kaip pati Vika sako, gyvenimas specialistai nuolat kovoja dėl jos gyvybės.
Blogiausia, kad moteris sutiko smurtaujantį partnerį, pasiryžusį jos gyvenimą padaryti dar skausmingesnį.
Jos buvęs sugyventinis naudojo jos negalias prieš ją – atsisakydavo teikti priežiūrą ir pagalbą, jei jį suerzindavo. Kartą jis atsisakė palydėti ją į ligoninę, dėl ko jai teko atšaukti labai reikalingą operaciją.
Net kai jai pavyko trumpam nuo jo pabėgti, Vika teigia, kad jis įsilaužė pro langą. Ji bijojo liktų vienuose namuose.
Organizacijos „SafeLives“ duomenimis, neįgalios moterys dvigubai dažniau patiria smurtą, o neįgalieji taip pat dažniau nei kiti patiria smurtą iš suaugusių šeimos narių.
Vikos atveju jos bandymus pasprukti apsunkino tai, kad fiziškai buvo sunku tai padaryti, o netoliese nebuvo pritaikytų prieglaudų, galinčių priimti Viką ir jos vaiką bei gyvūnus.
Ji pirmą kartą susipažino su smurtautoju, kai jai buvo dvidešimt. Moteris prisimena, kad tada jis buvo žavus ir švelnus. Tačiau, anot jos, netrukus išryškėjo tikrasis jo veidas – bjaurus, manipuliuojantis girtuoklis, kuris žiauriai išnaudojo jos negalias.
Vika, kaip pati prisipažįsta, tuo metu kentė alinantį skausmą ir lėtinį nuovargį. Vis dėlto ji tęsė svajonę mokytis ir „daryti kažką prasmingo“.
Dabar, būdama keturiasdešimties, Vika prisimena, kaip savo buvusį sutiko „senamadiškai“, per bendrus draugus.
„Pirmosiomis dienomis buvo taip miela, tiek daug meilės. Jis mane tiesiog nešiojo ant rankų“, – „The Mirror“ sakė ji.
Dabar ji mato, kad pompastiški romantiški gestai buvo savotiškos pinklės, nors netruko išryškėti įspėjamieji ženklai.
Per telefoną jis jai sakydavo, kad yra „šiek tiek įkaušęs“, nors iš tikrųjų būdavo „žiauriai girtas“, ir ji pastebėjo, kad jis tapdavo agresyvesnis. Tuo metu jos šeima buvo išvykusi į užsienį, todėl Vika jautėsi dar labiau izoliuota.
Moteris sako, kad netrukus vyras pradėjo elgtis smurtaujančiai, nors stengėsi nuo jos nuslėpti, kiek iš tikrųjų geria. Kartą vyras net paslėpė krūvą tuščių degtinės butelių. Tuomet Vika suprato, kad jis geria kasdien iki tokio lygio, kad nebepastovėdavo.
Vienas ypač bjaurus incidentas jai įsirėžė į atmintį.
„Kai pabudau, jis buvo nusigėręs iki negalėjimo, ir aš jam pasakiau: „Pažiūrėk į save, rytas, o tu net atsistoti negali.“ Viskas virto ginču“, – „The Mirror“ sakė ji.
Vika prisimena šaukusi, kai 188 cm ūgio vyras spardė ją. Vėliau jos trapi oda nuo nusėtų mėlynių atrodė „kaip dalmatinas“. Susirūpinę buto kaimynai susisiekė su namo atstovu, beldėsi į duris. Tik taip jie išgąsdino užpuoliką ir privertė atsitraukti.
Nors fizinis smurtas buvo žiaurus, Vika teigė, kad emocinis smurtas buvo dar sunkesnis.
„Lioviausi dainavusi, nes kaskart, kai dainuodavau namuose, sulaukdavau tokių komentarų, kaip: „Užsičiaupk, tu juk nemoki dainuoti!“ arba „Po velnių, kas čia – katė blenderyje?!“ Atimti iš manęs dainavimą buvo vienas baisiausių dalykų, kuriuos jis padarė“, – prisipažino ji.
Vika laiko dainavimą svarbia savo kultūrinio gyvenimo dalimi, todėl šis praradimas buvo dar skaudesnis.
Visų santykių metu smurtautojas visiškai nesirūpino Vikos sveikatos būkle, tarp jų astma ir lėtine obstrukcine plaučių liga. Nors žinojo, kad gali dar labiau pažeisti jos plaučius, jis rūkydavo šalia jos. Jis taip pat manipuliuodavo jos negalia, atsisakydamas paimti receptinius vaistus ar nuvežti ją pas gydytojus. Kiekvieną kartą jis jos sveikatos problemas laikė „vaikiškais kaprizais“.
Vieną kartą jis atsisakė nupirkti jai vaistų nuo kosulio, nes tai „jos problema“ ir ji, nors ir serganti, pati turėtų nueiti į vaistinę. Jis žinojo, jog šaltas oras iškart sukels jai astmos priepuolį.
Kitą kartą jis sutiko palydėti Viką į ligoninę prieš suplanuotą operaciją, tačiau paskutinę minutę atsisakė. Operacijos rytą Vika kėlėsi šeštą valandą ryto tik tam, kad rastų savo sugyventinį jau girtą. Kai ji paklausė apie jo duotą pažadą, jis tiesiog pasiuntė ją. Vika neturėjo kitos išeities, tik atšaukti operaciją.
Vėliau ji prisiminė, kad jis, žinodamas, kaip lengvai atsiranda mėlynės, vis trankydavo tą pačią vietą vėl ir vėl, kad jos būtų dar didesnės.
Viktorija mano, kad visuomenėje pernelyg mažai kalbama apie išskirtinius iššūkius, su kuriais susiduria smurto artimoje aplinkoje aukos, turinčios negalią.
„Niekas nekalba apie neįgalius žmones, nebent, kad panaudotų mus kaip įkvėpimo objektus, kaip Parolimpiadoje. Mes daugiau nei du kartus dažniau patiriame smurtą ir niekas apie tai nekalba.
Sistema net sukurta taip, kad finansinį smurtą prieš neįgaliuosius būtų lengva vykdyti, nes vos tik turime gyvenantį partnerį, mes tampame finansiškai nuo jo priklausomi, jei jis dirba, arba esame priversti įtraukti jį į savo išmokų sistemą. Ir daug metų vyras automatiškai tapdavo pagrindiniu gavėju, nesvarbu, ar moteris jau turėjo išmokų prieš tai“, - sakė ji.
Kai mokėsi įvadiniame kurse ir svajojo studijuoti istoriją, Vika suprato, jog turi kažką keisti. Kai ji būdavo paskaitose, partneris ją nuolat bombarduodavo žinutėmis ir sekdavo, ką ji daro kiekvieną akimirką.
Pasitaikius progai, ji pabėgo į užsienį pas savo šeimą.
Grįžusi Vika pradėjo ieškoti smurto aukų pagalbos internete ir per savivaldybės svetainę rado organizaciją. Deja, jai kilo sunkumų patekti į saugią prieglaudą dėl negalios sukeliamų kliūčių ir dėl to, kad prieglaudos negalėjo priimti jos paauglio sūnaus bei augintinių.
Ieškodama prieglaudos, Vika turėjo atsižvelgti į daug veiksnių – nuo laiptų iki to, ar būtų gydytojas tame pačiame rajone.
Nes ji netgi savo namuose nesijautė saugi nuo smurtautojo. „Net jei laiptinėje yra rakinamos durys, daug žmonių žino, kaip jas atidaryti. O vieną kartą vyras bandė įlipti net per langą. Jį išdaužė ir bandė įsiveržti. Tada mane išgelbėjo kaimynas ir jis pabėgo“, - pasakojo ji.
Vikai prireikė ketverių metų, kol jai siaubo nebekėlė net tokie kasdieniai darbai, kaip šiukšlių išnešimas.
„Mano durys buvo šalia laiptinės, o laiptinėje – šiukšlių šachta. Ir kiekvieną kartą, kai reikėdavo išmesti šiukšles, atidarydavau duris kuo tyliau, kišdavau galvą kuo lėčiau, kad įsitikinčiau, jog jis nelaukia laiptinėje. Taip dariau ketverius metus“, - prisipažino ji.
Vika kreipėsi į policiją, bet pareigūnų reakcija ją nuvylė – anot jos, jie labiau domėjosi smurtautojo karjera nei tuo, ką jis padarė.
Šiandien, nepaisant blogėjančios sveikatos, Vika yra daug geresnėje vietoje. Ji galiausiai gavo tinkamą psichikos sveikatos pagalbą ir rado saugesnius namus.
Be to, kad įsitraukė į kūrybinius projektus, ji taip pat savanoriavo. Žvelgdama į ateitį, ji nenori, kad jos vaikas matytų smurtinius santykius ir manytų, kad „tai yra meilė“.
Prieš trejus metus Vika vėl pradėjo dainuoti, ir dabar ji lanko tris dainavimo grupes su bendramintėmis moterimis, iš kurių sulaukia daug komplimentų dėl gražaus balso.