Kalbu iš asmeninės patirties. Šiuo metu pati susiduriu su sistemingu buvusio partnerio persekiojimu. Tai žmogus, kuris siunčia netiesiogines užuominas apie kerštą ir nebaudžiamumą: „Tarnavau Irake, mirties nebijau“.
Tokios frazės, mano nuomone, yra psichologinio spaudimo elementas. Ir vis dėlto policija oficialiai „neįžvelgia grasinimo“, kol situacija nepasiekia kritinės ribos.
Deja, visuomenė jau matė anksčiau, o gal net ir šį kartą matome, kuo baigiasi toks atsainumas. Šios žinios sukrėtė, norėtųsi, kad šios situacijos pažadintų sistemą.
Mano agresorius yra kariškis — žmogus, kuris legaliai turi ginklą. Tai kelia papildomą riziką ir klausimą – kiek dar kartų tragedijos paskatins institucijas rimtai vertinti ankstyvus pavojaus signalus?
Artėjantis mano apklausos posėdis suteikia viltį, kad šie įvykiai atvers akis tyrėjams. Persekiojimas nėra „asmeninė drama“ — tai reali grėsmė gyvybei.
Šiandien svarbiausia yra institucijų atsakomybė laiku atpažinti smurto modelį, o ne tik laukti jo pasekmių.
Labai liūdna... Labai sukrečia...