„Neseniai skridau iš Niujorko į Ciurichą su savo devynių mėnesių kūdikiu. Tai buvo naktinis skrydis, todėl nusprendžiau panaudoti sukauptus taškus ir užsisakiau verslo klasės skrydį. Tikėjausi, kad abu galėsime pamiegoti. Įlipome į lėktuvą ir įsitaisėme, kūdikis ramiai dairėsi aplink.
Moteris atėjo atsisėsti šalia manęs ir gana garsiai pasakė: „Jūs juokaujate?“ Aš per daug į tai nekreipiau dėmesio. Lėktuvas pakilo, kūdikis užmigo ir miegojo apie tris valandas. Tada mažylė pabudo ir išalko, todėl pradėjo verkti. Aš iš karto pasodinau ją ir nuėjau ruošti buteliuko – ji verkė, nežinau, gal dvi minutes?
Šalia sėdėjusi moteris, kuri iki tol miegojo, staiga pašoko, parodė man vidurinį pirštą ir nužingsniavo prie skrydžio palydovų, kur garsiai pareiškė, kad mane reikia „perkelti į ekonominę klasę“.
Grįžusi ji pasakė, kad kūdikiams ne vieta verslo klasėje ir kad jei aš negaliu „kontroliuoti savo kūdikio“, neturėčiau čia būti.
Aš jai pasakiau, kad darau viską, ką galiu, ir kad ji, su visa pagarba, galėtų eiti velniop. Taip pat pridūriau, kad jei ji nenori rizikos, kas sėdės šalia verslo klasės skrydyje, galėtų skristi privačiu lėktuvu. Ji užsidėjo ausines ir visą likusį skrydį su manimi nebebendravo.
Vėliau apie tai papasakojau savo anytai, o ji pasakė, kad kūdikiams esą tikrai ne vieta verslo klasėje ir kad tai nerašyta taisyklė: jei skrendi su vaiku, turi rinktis ekonominę klasę.
Man tai atrodo absurdiška. Kodėl aš turėčiau skristi ekonomine klase vien dėl to, kad turiu kūdikį? Man tai skamba beprotiškai. Ar aš čia blogietė?“ – rašė moteris.
Žmonės negailėjo komentarų, kad mamos su mažais ir dideliais vaikais turėtų būti laukiamos visur.
„Kartais į teisės mokyklą su savimi pasiimdavau savo (tuomet) aštuonerių metų sūnų. Jis ramiai sėdėdavo su knyga ir užkandžiais. Studentai apie tai juokaudavo, o dėstytojai, linksmybių dėlei, netgi jį pakviesdavo atsakyti. Labai šilti prisiminimai. Dabar aš į teismą pasiimu jo vaikus ir pristatau juos kaip savo asistentus“, – rašė komentatorė.
„Prisimenu, kad ir pati kažkada pasiėmiau savo vaiką į koledžą. Vaikas sakė, kad nekantrauja eiti į koledžą, nes ten galima valgyti ką nori, nusiauti batus, eiti į tualetą neatsiklausus ir apskritai būti gebamu žmogumi“, – rašė komentatorė.
„Mano dukrai buvo penkeri, kai grįžau studijuoti, ir visi dėstytojai žinojo, kad kartais jai teks būti paskaitose kartu su manimi. Jai tai labai patiko, ir ji niekada nesukėlė jokių problemų. Antrame kurse pradėjau dirbti mokslinių tyrimų srityje, mano vadovas buvo katedros vedėjas, ir dažnai, kai man reikėdavo laikyti egzaminą, dukra leisdavo laiką su mano vadovu – žaisdavo žaidimus ar su savo žaislais, arba su podoktorantūros tyrėjais.
Dabar mano dukrai beveik 30 metų, ir mes vis dar artimai bendraujame su kolegomis. Nors mano vadovas mirė 2007 metais, dukra jį iki šiol prisimena su šiluma“, – rašė komentatorė.