Apie dainų konkurso nugalėtoją, popmuzikos atlikėją Darą ir jos kūrinį „Bangaranga“ savo įžvalgomis pasidalino ir Alfonsas Penikas – dešimtmetės Balio Dvariono muzikos mokyklos estrados ir džiazo skyriaus mokytojas, vaikų vokalinės grupės vadovas, kurio ne vienas mokinys yra dalyvavęs nacionalinėse „Eurovizijos“ atrankose.
„Eurovizijoje“ laimi ne tik balsas, bet ir ritmas. Stebint šių metų „Eurovizijos“ tendencijas man susidaro įspūdis, kad publikos simpatijas dažniausiai lemia ritminga, šokio energijos turinti muzika.
Galbūt tai šio laikmečio tempas ir emocinis pulsas ar dinamikos pojūtis, tačiau būtent tokie kūriniai stipriausiai įtraukia publiką. Labai įsiminė Bulgarijos pasirodymas. Jame ritminiai blokai buvo išdėlioti taip, kad nevargintų, o priešingai – jų norėtųsi dar.
Lion Ceccah ir Aurimas Galvelis prieš „Euroviziją“: priėmė šmaikštų iššūkį
Akivaizdu, kad prie dinamikos buvo daug dirbta ir galvota. O sinchroniškas judesys ir profesionalus sceninis atlikimas paliko stiprų įspūdį.
Mūsų „Luktelk“ taip pat turėjo panašios stilistikos stiprybių ir, be abejonės, įsiminė ilgam. Tačiau, mano nuomone, jam šiek tiek pritrūko išvystymo ir stipresnės kulminacijos.
Vokietija su „Fire“ taip pat bandė eiti šokinio kūrinio keliu, tačiau daina skambėjo pernelyg girdėtai ir vietomis priminė jau kiek pasenusius šokinės muzikos standartus.
Šių metų Lietuvos pasirodymas tikrai nenuvylė profesine prasme – vokalas, originalumas ir sceninė kokybė buvo stiprūs. Todėl liūdėti tikrai nėra ko, ypač kai stovime greta tokių Europos muzikos industrijos šalių kaip Vokietija, Jungtinė Karalystė ar Austrija.
Reikia kurti, dirbti ir nebijoti konkuruoti, nes esame tikrai įdomūs ir stiprūs“, – neabejoja ilgametis muzikos profesionalas A. Penikas.