Sūnus atsisakė išpildyti mamos ir patėvio prašymą: tokiai didelei aukai nesiryžta

„Ar aš esu blogietis, kad atsisakau paaukoti inkstą savo patėviui, kuris mane užaugino ir apmokėjo mano studijas?

Mano patėvis (56 m.) serga sunkiu inkstų nepakankamumu ir ieško donoro transplantacijai. Jo artimiausi šeimos nariai netinka, todėl mama man (27 m.) pasakė pasidaryti suderinamumo tyrimus. Tiesą sakant, mane šiek tiek gąsdina inksto donorystės rizikos, todėl visą laiką slapta tikėjausi, kad nebūsiu tinkamas donoras.

Tačiau kai tyrimų rezultatai grįžo, paaiškėjo, kad esu tinkamas.

Nors transplantacija mane gąsdina, kurį laiką rimtai apie tai galvojau, nes mano patėvis yra tikrai puikus žmogus. Jis prisijungė prie mūsų šeimos, kai mokiausi vidurinėje mokykloje, ir priėmė mane kaip savo vaiką. Kai vedė mano mamą, jis pasakė, kad pasirūpins mano studijų mokesčiu ir kitomis pragyvenimo išlaidomis.

Apie rezultatus pasakiau mamai, bet konkrečiai paprašiau kelias dienas niekam nesakyti, kad turėčiau laiko viską apmąstyti. Tuo pačiu tikėjausi, kad atsiras kitas donoras, kuris galėtų padėti.

Deja, jau kitą dieną visa šeima man rašinėjo žinutes ir iš anksto dėkojo.

Nenorėjau pasiduoti spaudimui, todėl pasakiau, kad to nedarysiu. Mano patėvis reagavo labai supratingai ir tiesiog pasakė, kad mane supranta.

Problema ta, kad mama ir kiti šeimos nariai tiesiog išėjo iš proto. Jie mane visaip išvadino ir sakė, kad jei ne mano patėvis, mes būtume atsidūrę gatvėje. Iš dalies manau, kad mama dėl to teisi, bet tuo pačiu aš tiesiog nesijaučiu pasiruošęs tokiai operacijai.

Be to, man labai nepatiko tai, kad atrodo, jog jie tiesiog tikisi, kad tai padarysiu, tarsi tai būtų lengviausias dalykas pasaulyje. Tuo tarpu jie patys tokio spaudimo nepatiria, nes yra nesuderinami donorai.

Bet kuriuo atveju, gal dar pakeisiu savo sprendimą, nes laiko dar turiu. Tačiau šiuo metu tiesiog nesu tikras.

Ar aš čia blogietis?“, – „Reddit“ patarimo ieškojo internautas.

Komentatoriai stengėsi palaikyti nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusį jauną žmogų.

„Transplantacijos pasaulis labai pasikeitė, o porinių donorystės mainų programos reiškia, kad būti suderinamu būtent su vienu konkrečiu žmogumi nebėra vienintelis kelias. Tikiuosi, kad jis gaus tinkamą medicininę konsultaciją apie tai, ką iš tikrųjų reiškia donorystė, prieš priimdamas galutinį sprendimą – kad ir koks jis būtų. Taip pat tikiuosi, kad šeima bent kiek atsitrauks ir leis tai apgalvoti be milžiniško spaudimo“, – rašė komentatorius.

„Jei nenori būti donoru, pasakyk donorystės centrui – jie tavo šeimai nurodys priežastį, kodėl nesi tinkamas kandidatas, net jei audiniai sutampa. Yra daugybė kitų priežasčių, dėl kurių žmogus gali netikti donorystei.

Turėjau 15-metį pacientą, kuriam abu tėvai buvo suderinami donorai. Jie planavo, kad inkstą paaukos tėtis, nes dėl jo darbo tai būtų buvę patogiau, tačiau paaiškėjo, kad jis turi priešdiabetinę būklę ir nėra tinkamas kandidatas. Todėl inkstą paaukojo mama“, – rašė kitas.

„Esu inksto donorė. Po dviejų savaičių sueis 11 metų nuo mano donorystės. Negaliu vartoti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, o atsigavimas buvo šiek tiek sunkesnis, nei galėjo būti, nes buvo birželis Luizianoje – ten net ir be didelės operacijos sunku vaikščioti lauke.

Praėjus ketveriems metams po donorystės turėjau sėkmingą nėštumą be komplikacijų, o bet kokius kitus kūno pokyčius taip pat galima paaiškinti tiesiog tuo, kad per tuos 11 metų pasenau. Kasmet vis dar darausi tyrimus, ir jų rezultatai išliko tokie patys kaip prieš donorystę.

Tiesa, turiu gana ryškų randą per bambą, nes gydytojai negalėjo panaudoti mano ankstesnio cezario pjūvio rando, tačiau mano dukterėčios ir sūnėnas vis dar turi tėtį, todėl dabar tuo randu net didžiuojuosi.

Tačiau tai nėra be rizikos. Būtent tam ir atliekami visi tyrimai, bet visada gali būti kažkas nežinomo ar neprognozuojamo. Ir niekas neturėtų žiūrėti į donorystę lengvabūdiškai.

Labai lengva vadinti ką nors „šikniumi“ (blogu žmogumi), kai pačiam nereikia gultis po chirurgo peiliu.

Aš pati beveik mėnesį gyvenau ant panikos ribos, nes iki donorystės niekada nebuvau patyrusi bendrosios nejautros (narkozės), bet galų gale viskas baigėsi gerai.

Niekada nesmerkiu žmonių, kurie nenori arba negali aukoti organo. Man tai buvo teisingas sprendimas – man ir mano šeimai, ir džiaugiuosi, kad tai padariau. Tačiau tai nėra kažkas, ką galima pritaikyti kiekvienai situacijai.

Tai buvo tik mūsų istorija ir tik tuo konkrečiu metu“, – savo jautria istorija dalinosi „Reddit“ vartotoja.