Visi mes klystame, tačiau klaidos ne vienodos, nes labai skiriasi mūsų savivertė. Vienam atrodo, jog tai smulkmena, o kitam svarbus dalykas. Vienos klaidos paliečia tik patį suklydusįjį. Kitos, kaip manoji, gula ant šeimos pečių, o trečios turi lemiamą įtaką mūsų visuomenei. Tuo tarpu kai kam visas gyvenimas - klaida, nes jis veltui prabėgo kažkur pro šalį...
Sakoma, jog visagalis laikas išgydo visas žaizdas. Deja, ne visas. Yra žaizdų, kurios visą gyvenimą slegia žmogaus sąžinę ir negailestingai drasko jo sielą.
Šiuos lemtingus sprendimus mūsų šeima priėmė praeitame šimtmetyje, septinto ir aštunto dešimtmečio sandūroje. Turėjau nusileisti žmonos norui. Jos žodis tada buvo lemiamas.
Abu su žmona buvome iki ausų paskendę darbuose ir buitiniuose rūpesčiuose. Šeimoje augo dvi dukrelės. Pas mus gyveno žmonos mama, kuri daug prisidėjo prie dukrelių priežiūros. Sakyčiau, netipinė, šviesaus atminimo uošvienė. Aš ją labai gerbiau, o ji savo ruožtu gerbė mane. Kaip gyvenime neretai būna, tarp jos ir dukters (mano žmonos) retkarčiais tik trumpam prabėgdavo juoda katė.
Negalima teigti, jog gyvenome blogai. Tikriausiai panašiai, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių tais laikais. Visiems užteko duonos kąsnio ir kitų gyvenime būtiniausių dalykų. Tikriausiai būtų užtekę ir aniems, kurių, deja, nebėra. Gal tik kiek mažiau būtume aplankę kaukazų ir krymų. Labai gaila, tačiau besirūpindami savimi, savo gerove ir patogumais, neretai mes užmirštame svarbiausią šiame pasaulyje, vertingiausią vertybę – žmogų.
Kažkas pasakė, jog po pinigų krūva galima palaidoti ir žmogaus sielą, todėl visi mes turėtume galvoti apie tuos pavojus, kurie gresia mūsų sielai ir paverčia mus nelaimingais.
Žinoma, neverta pasiduoti ilgalaikiam sielvartui, nes tai yra viena iš dykinėjimo rūšių. Tačiau ką daryti, kuomet sielvartas slegia širdį?
Moteris žino, kad kiekvienas gimimas yra kančia. Deja, ne kiekviena kančia yra gimimas. Fizine kančia žmogus negali pasidalinti su kitu žmogumi. Tuo tarpu pasidalinus su artimu žmogumi dvasine kančia, ta kančia gerokai palengvėja. Aš nežinau, kas dedasi mano moters širdyje. Apie tai mes niekuomet nekalbėjome ir šiuo sielvartu su ja pasidalinti negaliu. Iš mano pusės tai būtų nežmoniška. Tikiu, kad šios paslapties jai neatskleis mūsų dukros ir anūkai, kurie perskaitys šį straipsnelį.
Kartą sapne mačiau mažą žmogeliuką. Toks liūdnas žvilgsnis, o per skruostą teka ašarėlė.... Jis manęs klausė: kodėl tu mane palikai vieną? Ką aš jam galėjau atsakyti? Ką aš galėjau atsakyti tiems dviems mažiems žmogeliukams, kurių tarp mūsų nebėra. Kuriems dabar būtų jau apie keturiasdešimt metų?
Kai atsibudau, nuskubėjau į vonios kambarį. Kad žmona nematytų mano ašarų, nes tuomet nebūčiau išvengęs nepatogaus klausimo.
Aš nebijau čia atvirai prisipažinti. Nebijau, jog kai kas gali pagalvoti, kad tikram vyrui ašaros nedera. Nemanau, jog silpnas tas vyras, kuris nesigėdija savo ašarų. Mano manymu, silpnas tas, kuris gali nuskriausti už save silpnesnį... Nesvarbu ką - žmogų ar keturkojį draugą.
***
Ar jus kartais aplanko jausmas, kad jei galėtumėte atsukti laiką atgal, kai ką darytumėte visiškai kitaip? Kurį savo žingsnį galėtumėte pavadinti klaida, pamokiusia visam gyvenimui? Manote, kad jūsų patirtis gali padėti kitiems nekartoti jūsų klaidų? Pasidalinkite savo gyvenimiška patirtimi dalyvaudami rašinių konkurse ir laimėkite naująjį J.K.Rowling romaną su jos autografu!
Jūsų istorijų, parašyta tvarkinga lietuvių kalba, iki gruodžio 11 dienos laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
