Gimiau Trakų rajone, Lentvaryje. Tėvas niekada manęs nemylėjo, nes gimiau mergaite, ne berniuku. Jis dažnai mušdavo mano mamą, jai teko net palikti jam savo butą, kad tik pabėgtų nuo smurto. Susirado kitą vyrą. Mane išsiuntė į internatą.
Mokiausi tikrai labai gerai. Bet aš buvau negraži. Klasės draugai mane vadindavo trauma. Dėl mano kojų. Sakydavo, kad jos kreivos, tarp jų didelis tarpas. Taip pat vadino žvaire, nes nešiojau akinius, prastas regėjimas. Sakė, kad mano supuvę dantys. Nors jie iš tikrųjų buvo visi sugedę. Nuo pat mažens mano dantys buvo blogi. Nežinau, kodėl mama jų man netvarkė. Kentėjau patyčias iki pat dvyliktos klasės. Klasės draugai įvarė man didelį kompleksą.
Devyniolikos metų pagimdžiau pirmą savo vaiką. Dėl jo mečiau visus mokslus, teko pamiršti universitetą ir mokslus jame. O ir šeimyninis gyvenimas nenusisekė. Vaiką prižiūrėti padėjo mano mama.
Susiradau darbą. Vėliau įlindau į dideles skolas. Esu geros širdies. O aplinkiniai tuo ir naudodavosi. Vienas vaikinas man taip susuko galvelę, jog per jį teko man sumokėti antstoliams 12 000 Lt. O aš tik norėjau būti mylima.
Dabar turiu kitą draugą, po 8 metų pertraukos. Jis ne lietuvis. Iš Prancūzijos. Susilaukėme vaikelio. Atrodo gyvenimas susitvarkė, Tačiau... Jaučiu, kad su draugu pradėjome tolti vienas nuo kito. Pastebiu jo žvilgsnius į kitas merginas. Pastebiu ir jo flirtą su kitomis. Pavydžiu joms jų plaukų, gražių kojų.
Kiek kartų savęs klausdavau, kodėl aš? Kodėl man kažkas pagailėjo nors šiek tiek to grožio? Gėdijuosi savo kūno. Bijau užsivilkti suknelę ar sijoną. Nesiaunu aukštakulnių. Nuo mažens visą laiką maunuosi tik kelnes. Kad niekas nematytų mano kojų.
Mes su draugu anksčiau kažkur išeidavome į miestą, pas jo draugus. O dabar niekur. Sėdžiu namie su vaikais. Pradėjome su draugu pyktis. Priekaištauju jam, jog jis niekur manęs neima, retai būna namuose. Ir tuomet jis kaltina mane. Jog aš nebendrauju su jo draugais, kai jie užsuka į svečius. Jog aš esu rasistė (mano draugas juodaodis), ir man per žemas lygis bendrauti su jais visais.
Tačiau tai ne tiesa. Tiesiog turiu kompleksą dėl išvaizdos. Nedrįstu pirmoji pradėti pokalbio. Todėl ir kreipiuosi į Jus su prašymu padėti. O gal... Ims ir pasiseks nors vieną kartą.
Beje, man 27 metai, nors kiti ir aštuoniolikos neduoda... Noriu pakoreguoti savo akis, susitvarkyti dantis, padailinti krūtinę (maitinau krūtimi pirmą vaiką, o dabar ir antrąjį), ji atrodo nukarusi. Taip pat noriu padailinti ir savo kojas.
Dėkoju už dėmesį. Aš taip pat noriu būti laiminga. Manau, kad nusipelniau šito kaip ir visos kitos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
