Kai buvau šešerių, atsitiko nelaimė – karštu vandeniu apsipyliau kojas. Nudegimai buvo gan gilūs, liko randai. Vaikystėje jie man visai netrukdė, gyvenau tokį pat gyvenimą, kaip ir kiti vaikai. Tiesiog visi žinojo, kad Kristina tokia, ir niekam tai netrukdė.
Tačiau paauglystėje viskas pradėjo keistis: vis dažniau pradėjau girdėti replikas apie randus, pradėjau slėpti juos, įgijau kompleksą. Nepatikėsit, neskaitant vaikystės, tik 23-ejų pirmą kartą išdrįsau nuvažiuoti prie jūros, draugė įkalbėjo. Bet prisimenu kaip šiandien, kaip jauni vaikinukai, gelbėtojai, net susistumdė ir ėmė pirštais rodyt ir sakyt: „Pažiūrėk, pažiūrėk“. Jausmo net pikčiausiam priešui nelinkėčiau.
Nekenčiu vasaros, baseinų, vandens parkų ar pirčių! Ne dėl to, kad man nepatinka vasaros pramogos ar maudynės. Tiesiog taip sunku ištverti tuos pasišlykštėjimo pilnus žmonių žvilgsnius, kai matai, kaip į tave rodo pirštais ir sako: „Pažiūrėk, kaip baisiai atrodo.“ Taip ir norisi pasakyt: „Nebijok, neužkrėsiu!“
Ką aš galiu padaryti, gi ne savo noru! Yra kaip yra, pakeisti nieko negaliu. Nors dažnai pagalvoju, kodėl man?! Bet atsakymo taip ir nesugebėjau rasti.
Taip norėtųsi įlyst į džinsinius šortukus, apsivilkt marškinėlius, įsispirt į šlepetes ir išeit pasivaikščiot ar nuvažiavus prie jūros drąsiai užsidėt maudymosi kostiumėlį, degintis, maudytis ir negalvot apie tai, kaip paslėpti kojas.
Manau, kad šis „Grožio chirurgijos“ inicijuojamas konkursas padėtų man išpildyti šitą svajonę!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
