Vaikystė nebuvo pati geriausia – tėvai išsiskyrė, daug kartų teko matyti, kaip mama yra skriaudžiama. Vėliau, atrodė, viskas gerėjo, bet vėl – būnant vaiku norisi mamos meilės, šilumos, bet jos nebuvo per daug, nes norėdama mus išlaikyti ji dirbdavo iki vėlumos.
Visada jausdavausi nepilnavertė. Turiu jaunesnę sesutę ir man atrodė, kad visada būdavau antram plane: jai visada viskas labiau sekdavosi, ji labiau visiems patiko ir, žinoma, buvo gražesnė už mane, neturėjo problemų dėl regėjimo, dantukai sveiki.
Mokyklos nelabai norisi prisiminti, nes labai dažnai šaipydavosi, vadindavo storašikne, įžeidinėdavo. Daug kartų teko kentėti dėl to.
Esu vieniša mama, turiu 3 metukų sūnelį, kuris man yra pats brangiausias žmogutis, mano šypsenėlė, varikliukas, verčiantis tobulėti, siekti kažko, nestovėti vietoje. Vien tik galvodama apie ji, nusprendžiau parašyti šitą laiškutį.
Gyvenam vieni, antros pusės neturiu, bet labai norisi ją turėti. Visą laiką labai kompleksuoju dėl savo išvaizdos, kuri bet kokiu atveju yra svarbiausia, nors dauguma ir paneigtų.
Daug tenka atsisakyti: vandens pramogų, nes tiesiog gėda nusirengti, gaila mažylio, kuris dėl mano kompleksų negali džiaugtis tais dalykais. Esu nemažai verkusi dėl to, bet toks jau tas gyvenimas...
Man, kaip ir daugumai, norisi būti laimingai, džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, norisi turėti gražią šeimą, nesinori, kad mažyliui tektų augti tokioje šeimoje, kaip augau aš. Man norisi, kad jis turėtų pilną šeimą, būtų laimingas, noriu apgaubti jį meile, suteikti geresnį gyvenimą nei buvo maniškis.
Tikiu, kad šitie pokyčiai būtų tiesiog naujas mūsų abiejų gyvenimo puslapis – geresnis, laimingesnis, spalvingesnis rytojus, nuostabesnė ateitis.
Teko laikytis nemažai dietų, bet vis pritrūksta valios. Kitais metais bus mano 30-tis ir, aišku, svajoju būti gražesnė nei visada. Aš tikiu: Kalėdos – stebuklų metas, tikiu, kad tai gali būti mano laimės valanda, kada galėsiu šokinėti iš džiaugsmo, nebereikės šypsenos dengti ranka, pilvo slėpti po klaikiais drabužiais. Noriu būti laiminga ir džiaugtis, kad esu graži moteris.
Didžiausia problema yra dantys – būdama maža bijojau tvarkytis, dabar tvarkausi kai pradeda skaudėti. Kita problema – nukaręs pilvas, kuris atsirado po nėštumo. Krūtinė atrodo nestangri, akys nusilpusios...
Manau, kad jūs tai galite pakeisti, galite suteikti mano gyvenimui daugiau džiaugsmo, pasitikėjimo ir leisti būti dar laimingesnei, nei esu dabar. Esu be galo dėkinga, kad bent skyrėte savo brangaus laiko ir perskaitėte mano šitą trumpą laiškutį...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
