Beeidama pastebiu, kad mano botai tebeturi etiketę, ant kurios ranka užrašyta: „39,90 NOK“. Mintyse bandau konvertuoti kronas į artimesnę valiutą. Matematika atrodo per sunki, nors viduje kažkaip ir be skaičiavimo žinau, kad 39,90 NOK yra labai nedidelė kaina. Tik kurių velnių man reikėjo imti kito žmogaus naujus batus neatsiklausus?
Kai pagaliau priartėju prie dumblo, matau, kad jis visiškai juodas, o jo konsistencija kaip tų „Gerber“ daržovių mišinių vaikams mažuose stikliniuose indeliuose.
Netikėtai paslystu. Na, galvoju, gal tik truputį, labai neišsitepsiu. Bet ne, ne truputį, nes pradedu slidinėti dumble kaip vandens atrakcionų parko čiuožykloj, esu jau purvina nuo galvos iki kojų.
Į sąmonę prasiskverbia suvokimas, kad šita keista atrakcija yra labai pavojinga, kad dumblas visur, kad jis mane į save traukia...
Ir kaip tik tada mane staiga apima nežinia iš kur atklydęs ramybės jausmas. Aš pasiduodu tai juodai masei, nebegalvoju, ir viskas apie mane pradeda įgauti pagreitį. Dabar aš slystu nebesipriešindama: žemyn, aukštyn, ties posūkiais į šonus. Kol pagaliau išlipu į krantą, apžiūriu save visą purviną ir galvoju (sapnų kalba necenzūruojama): „Fuck it, tai nesvarbu.“
Balkone virš manęs moteriškė šluoja laukan sudžiūvusius medžio lapus. „Tiesiog žmonėms ant galvų“, – spėju pagalvoti, ir nuo minties taip įsiuntu, kad akimirksniu išdedu tą moterį į šuns dienas praeivių akivaizdoje.
Tada einu miško link, kur sutinku gerai nusiteikusią rudaplaukę merginą. Bet ji, rodos, vėluoja ir man nepatinka. Nepatinka ir tiek. Todėl prieinu tiesiai prie jos, pastumiu, ir ji akimirksniu dingsta.
Galvoje vis kirba klausimas, kas man darosi, kaip šitaip drįstu elgtis, kad jau visai išėjau iš proto. Bet tas kitas jausmas stipresnis, jis visa apimantis, be jokių priemaišų. Mano galvoje vis sukasi vienintelė mintis: „Fuck it, tai nesvarbu.“
Nubudusi tebejaučiau tą ramybės jausmą, tarsi aš būčiau ne aš, tarsi būčiau nubudusi ne iš sapno, bet išnirusi iš savo odos, parašiusi sau pačią gražiausią pasaką, pakeitusi spalvą.
Laukiau šito sapno visą savo gyvenimą. Kodėl? Nebuvo konkretaus įvykio, kurį šis sapnas būtų išpranašavęs. Kita vertus, gerai žinau, kad pasiduoti ir būti savimi gali būti pati sunkiausia užduotis pasaulyje. Kad kartais gali metų metus vis bandyti išvengti to dumblo, kuris jau akivaizdžiai yra visur aplinkui.
Man šitas sapnas yra kvietimas sakyti „taip“ gyvenimui. „Taip“ gyvenimui su visom klaidom ir stebuklais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
