Ir štai išaušo išsvajotasis rytas. Į kelionę pasiėmėm ir vienuoliktoką sūnų, kuris prieš kelionę sakė: „Mama, geriau už tuos pinigus nupirk man naują telefoną.“
Bet paaiškinus, kad daiktai nėra vertybė, ir keliavimas – tai ne vien vaizdų matymas, o ilgalaikė pasaulėžiūros reforma, iškeliavome visi.
Toli už mūsų liko Lietuva. Kai po kelių dienų kelionės ryte išlipome Romoje, prieš akis plytėjo saulės nutviekstas miestas ir Apeninų kalnai. Roma yra miestas, kurio praeities šlovė ir galybė tapo pavyzdžiu ir tikslu, norintiems palikti pėdsaką istorijoje.
Apžiūrėję Romą, vakare važiavome į viešbutį „Hotel Moschini“, kuris yra Montekatini Termės miestelyje. Buvome pavargę, bet norėjosi kiekvieną minutę išnaudoti įspūdžiams patirti, todėl pasidėję daiktus išėjome apžiūrėti miestelio.
Išgėrę vyno, suvalgę ledų ir gerai nusiteikę grįžome į viešbutį. Užėję į kambarį nustėrome, kai ant labai aukštų lubų pamatėme prikibusį didelį juodą neaiškų objektą.
Pradėjome atidžiai apžiūrinėti ir spėlioti – kas čia galėtų būti? Gal kokia stebėjimo kamera, o gal kažkoks gyvis? Žiūrėdami iš apačios niekaip negalėjome suprasti, kas tai galėtų būti. Apėmė nemalonus nežinios jausmas.
Tada į pagalbą pasikvietėm kaimynus. Atėję kaimynai įnešė dar daugiau intrigos. Atidžiai apžiūrėję, jie įžvelgė dvi raudonas akytes ir mažas letenėles.
Apėmė baimė. Pradėjome mojuoti rankomis, mėtyti daiktus, kad pabaidytume neaiškų gyvį. Bet „gyvis“ pūpsojo prikibęs virš lovos, vis labiau kaitindamas aistras. Mūsų kambaryje susirinko beveik visas aukštas.
Galiausiai nutarėm pasikviesti administratorių. Pasirodė malonus ir paslaugus vyriškis. Prasibrovęs pro mūsų minią, jis taip pat pradėjo apžiūrinėti aukštai ant lubų prikibusį objektą. Žiūrėjo, žiūrėjo, pakraipė galvą, atsiprašė ir dingo.
O mes toliau aptarinėjome, kas čia galėtų būti. Kuo toliau, tuo gražiau. Vieni sakė, kad čia NSO, kiti – kad slapta kamera, treti – kad šikšnosparnis, o gal širšių lizdas.
Kol svarstėme, pasirodė mūsų administratorius su dar dviem vyrais, kurie turėjo kopėčias, buvo apsiginklavę šluotkočiu ir purškikliais. Prasidėjo operacija.
Drąsiai ir kovingai nusiteikę italai gestikuliavo rankomis, ginčijosi ir panaudojo purškiklį. Tadasvienas iš jų pradėjo šaukti „Bambino, bambino!!!“ Kitas palipo kopėčiomis ir šluotkočiu nukrapštė juodulį.
Nukritus juoduliui ant lovos visiems tapo aišku, kad čia vaikų išdaigos. Tai buvo guminis vaikų „šlykštukas – lipukas“, paliktas prieš tai gyvenusių tame kambaryje vaikų. Po sėkmingos operacijos visi smagiai pasijuokėme.
Kaip ir visi puikūs keliautojai, aš pamačiau daugiau nei prisimenu, ir prisimenu daugiau nei mačiau.
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviems asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.