Į Alaniją (Turkiją) keliavau su savo geriausiu draugu – su savo vaikinu Žilvinu. Liepos 4-osios vakarą ėjome pasivaikščioti po Alaniją ir apžiūrėti miestelio.
Miestelyje ant Viduržemio jūros kranto stovi nuostabi pilis. Žilvinas pasiūlė užlipti prie pat jos ir pasigrožėti banguojančia jūra ir joje plaukiojančiais laivais.
Kai užlipome ant kalno, prie pilies atsivėrė nuostabus vaizdas – apačioje miestas buvo apšviestas nakties šviesa, jūra ošė, pūtė gaivus vėjelis, aplinkui augo granatų vaisiai.
Tada Žilvinas pasiūlė pasėdėti ir pasigrožėti šiuo vaizdu. Iš kuprinės jis išsiėmė šampano butelį ir vyšnių. „Na ir kada jis spėjo visą tai suruošti ir susidėti į kuprinę?“ – dar pamaniau.
Jis įdėjo po keletą vyšnių į taures ir įpylė šampano. Vieną taurę padavė man. Pradėjusi gerti, tarp vyšnių pamačiau kažką blizgaus, tačiau neišsidaviau, kad kažką pastebėjau, ir gerti šampaną pradėjau dar lėčiau. Išgėrusi taurę, paprašiau dar šampano.
Žilvinas kuo skubiau pripildė taures. Kai šį kartą taurės ėmė tuštėti, iš jos aš išėmiau mažą žiedelį ir paklausiau: „Kas čia?“
Žilvinas paėmė jį, atsiklaupė ant kelių ir paklausė: “Ievute, ar būsi mano žmona?“
„Žinoma, taip“, – atsakiau aš, ir jau trejus metus kartu kuriame savo meilės istoriją.
Esame susituokę, o aš esu pati laimingiausia moteris. Šiuo metu auginame vieno mėnesio sūnų.
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso laimėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
