Pirmą kartą į Olandiją, Enschedę išlėkėme ne tik palapinės, bet net miegmaišių neturėdami, todėl naktį prie Kotbuso leidome po pušimi nugaras dėl šilumos suglaudę.
Teko rytų Berlyne ir panevėžiečių vilkike nakvoti. Du ant sėdynių, vienas ant gulto, vis pasikeisdami, patogumo ieškodami. Rytą prabundame, o žolė poros centimetrų šerkšnu pasidengusi.
Kitą kartą teko Debrecene iš jau pradėjusio važiuoti traukinio šokti, paskui anglininko sunkvežimiu pasivažinėti. Bet Vengriją prisimenu itin maloniai.
Atvykę į Budapeštą nusipirkome miesto žemėlapį ir žiūrime, kaip mums į reikiamą vietą nusigauti. Priėjo moteris – nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai nekalba, o mes prancūziškai nemokėjome. Tuomet ji žemėlapyje pirštu klaustuką išrietė.
Mes bedėm į tašką, kur turime prisistatyti – susitikimo vietos pakeisti negalima, taip sakant. Tada moteriškė ima mane už rankos, kita mosteli – atseit, eime. Atvažiuoja metro traukinys, ji kartu su mumis įlipa, važiuojame. Po keliolikos stotelių vėl mosteli – reikia išlipti. Atvykome. Ir net padėkoti žmoniškai nesugebėjome, tik mažą lietuvišką suvenyrą įbrukome ir varganą „merci“ išlemenome.
O juk žmogui greičiausiai visai ne pakeliui buvo, ji perone pasiliko kito traukinio laukti... Ir tai ne vienintelis atvejis, kai, pastebėję klaidžiojančius jaunuolius, vengrai patys prieina ir pasiūlo pagalbą.
Žodžiu, visko buvo. Bet labiausiai įsiminė atvejis Lenkijoje. Ne tiek nuotykis, kiek anekdotas. Kartą grįždami iš Vokietijos (tiksliau, Franfurto prie Oderio) pasigavome estų autobusą. Šiaip jau daugiausiai mus veždavo lenkai. Mat nesėdėdavome degalinėse su lentelėmis, nurodančiomis kelionės tikslą, o pamatę „savus“ mašinų numerius eidavome ir klausdavome, ar nepaimtų mūsų.
Lenkiškai aš ir šiaip jau mokėjau, o per tas keliones visai pramokau, nes juk kam vairuotojas pakeleivius ima? Kad pabendrautų, pasikalbėtų, nuobodulį išvaikytų ir tam, kad laikas greičiau prabėgtų. O estai lenkiškai nešneka...
Priėjau prie to autobuso, atsidaro durys, išlipa tikras vikingas. Tik smarkiai sumažintas – ūgis gal pusantro metro. Bet visa kita – kakta praplikusi, rusvi banguoti plaukai vos ne iki pusės nugaros, visas toks tvirtas it proporcinga, gero meistro daryta statinaitė.
Aš jam „tere õhtust„ (liet. – „labas vakaras“), jis man „terre“ ir tyli. Tyliu ir aš. Rusų kalba užstrigo. Žiopčiojau, žiopčiojau, kol pagaliau išlaužiau: „ja... ja... ja ščias zagovoriu“ (liet. – „aš tuoj prašneksiu“).
Vikingas puse lūpų šyptelėjo. Paėmė mus tie estai, nuveš iki pat Kauno. Viskas, galima atsipūsti. Transporto savininkai ne pliurpos, jiems į ausį tarškėti nereikia, todėl aš, jau iki soties prisibendravusi, saviškiams įsakiau: žadinti tik skubiu atveju.
Riedam. Nežinau, kiek laiko praėjo, kietai įmigusi buvau. Kažkas purto.
„Ką, jau muitinė?“ – klausiu.
„Ne, policija“, – atsako.
Pasirodo, privažiavome kažkokį tiltą, o per jį leidžia tik riboto svorio transporto priemones, regis, iki 5 tonų. Tie estai autobusą buvo pertvėrę, gale gabenosi lengvąjį automobilį. Automobilio svoris dokumentuose nurodytas, autobuso – ne.
Bet autobusiukas netipinis, gerokai mažesnis už dabartinius „Neoplan“. Prie tilto budi pareigūnas. Ir siunčia brolius estus ieškoti kito kelio. Papildomus du ar tris šimtus kilometrų sukarti – kam norėtųsi?
Einu pas policininką ir imu pagarbiai aiškinti, apeliuodama į jo profesionalumą: atseit, pats matote, autobusiukas tikrai ne tik penkių, jis trijų tonų nesveria, bet jei norite, mes lengvąjį automobilį iškrausim, per tiltą jį atskirai, autobusą atskirai, o jei reikia, net mes – keleiviai – su savo manta atskirai pėsti pereisime.
Pareigūnas sėdi ant savo mašiniuko dangčio visas toks išdidžiai atsainus, klauso viena ausimi. O šalia jo – numesta radijo stotelė. Ir iš to ragelio staiga suskamba: „Co ty tam robiš, durniu, puščaj svojych“ (liet. – „Ką ten darai, kvaily, praleisk savus“).
Paraudo, pamėlynavo žmogelis, pro dantis iškošė „jazda z tond“ (liet. „varykit iš čia“). Aš dar mandagiai pasitikslinau, kur „jazda“, per tiltą? Taip, per tiltą. Matyt, kitam krante laipsniu aukštesnis tupėjo. Grįžau pas šeimininkus, sakau: važiuojam. „Kaip važiuojam, o kiek mokėti?“ Nieko nereikia, važiuojam...
Bet linksmiausia buvo stebėti antrojo policininko veido išraišką, kai pamatė autobusą su estiškais numeriais (fotografuoti neišdrįsau, pareigūnas, šiaip ar taip). Va tau ir savi...
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
