I want to drive east coast to west coast, Turn up my radio and set myself free.*
(Dave Stewart „Heart of stone“)
2016 m. kovo 10 d.
Prisiklausęs šios dainos užsimaniau pervažiuoti kokią nors šalį nuo rytinės iki vakarinės pakrantės. Geriausia – Ameriką. Bet ką daryti jei ta Amerika toli? Ai, kadangi po ranka pirmiausia pasitaikė Švedija, tiks ir Švedija. Pervažiuosiu, o kartu dar ir po Skånę pasidarysiu.
Įdomios tos skandinaviškos raidės – tai išbraukta o, tai a su burbuliuku. Å mano mėgstamiausia švediška raidė, nes ją vienintelę prisimenu kaip reikia tarti – [o].
Tai ne pirmas mano vizitas pietinėje Švedijoje. Kadaise (2002–2004 m.) studijavau Lundo universitete. O šiuo metu ten dirba pusbroliai, todėl atsirado puikus pretekstas aplankyti vietą, kuriai jaučiu didelę nostalgiją.
Kokia tinkamiausia transporto priemonė tokiai kelionei? Gal automobilis? Atrodė, kad taip. Deja, jis nieko nesiklausęs nuvežė pusbrolio Nr. 1 sūnų (kartu ir mane) į vaikų darželį.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Kadangi aš ir pats kartas nuo karto savo atžalas nuvedu į darželį, tai ant automobilio labai nepykau, o smalsiai apžiūrėjau vietą, kur vaikučiai praleidžia nemažai laiko.Skirtumų daug, bet labiausiai įstrigo tai, kad lovyčių viduje nėra, o auklėtinius įsuka į miegmaišius ir migdo lauke.
Paskui tas nenaudėlis automobilis mus nuvežė prie pilies. Viskas gerai, nes taip ir buvo planuota. Prie aplankytų turistinių objektų sąrašo užsidėsiu dar vieną pliusiuką. O po kelių minučių ir dar vieną. Taip, aplankėme ir antrą pilį (dvarą), kuri buvo už kelių kilometrų.
Ir tada iškilo dilema: ar į feisbuką kelti abiejų pilių nuotraukas iš karto, ar skirtingu laiku, ir taip sukurti iliuziją, kad aš labai intensyviai trankausi po pasaulį ir aplankau daug įvairių vietų?
Mums taip besvarstant atsidūrėme ten iš kur ir pradėjome keliauti – pusbrolio namuose. Kadangi Skånėje dar liko 74 neaplankytos pilys, dvarai ir tvirtovės, todėl visus apgaudinėsiu kada nors vėliau.
Likę nepatenkinti automobiliu, nutarėme pakrutinti dar vieną transporto priemonę – keturratį. Gal jis nuneš mus prie Baltijos? Deja, žvėrelis buvo nelabai prijaukintas, todėl lėkė ne ten, kur norėjome mes, o ten, kur norėjo jis.
Taip netyčia, o gal ir tyčia atsidūriau tiesiai po vėjo jėgaine. Esate buvę tokioje vietoje? Ne, ne kur nors šalia, o tiesiai po mentėmis, kurios, atrodo, tuoj tuoj nupjaus galvą! Visgi gera lakstyti po lygius Skånės laukus. Kažkas toli Turkijoje moka nemažus pinigus už tokias pramogas, o aš čia važinėjuosi veltui! Kažkas šiuo metu Lietuvoje sėdi kabinetuose ir dirba, o aš mėgaujuosi laisve!
Po keturračio dar išmėginome Traktorių, bet ir tas nuvylė: kelis kartus suvežiojęs į mišką malkų, parvežė mus atgal į sodybą.
Kai jau beveik viskas buvo išbandyta, nusprendėme pasikliauti pačia paprasčiausia mašina. Būtent ji po kelių minučių mus ir nugabeno prie jūros. Tai kas, kad ne prie rytinės ar vakarinės pakrantės. Kai vaizdas gražus, tiks ir pietinė! Kadangi kelias driekėsi pačiu pajūriu, įsivaizdavau, kad važiuojame kabrioletu, o vėjas plaiksto mano ilgus plaukus. Deja, čia ne Kalifornija, mašina – ne kabrioletas, o aš neturiu ilgų plaukų.
Ystade į vieną greito maisto įstaigą, kurios pavadinimo neminėsiu, užsukome pavalgyti. Joje ir kaip ir kitur šioje kelionėje stengiausi kalbėti švediškai – sakiau hei (labas) ir tak (ačiū).
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Pernai savo draugams sakiau, kad man labai sunku priprasti prie eurų. Ir kai paėjus metams jau pagaliau pripratau prie mažesnio atlyginimo ir, aišku, prie mažesnių kainų, Švedijoje vėl teko susidurti su atvirkščiu iššūkiu: tikriausiai daug kam pasišiauštų plaukai kai už buteliuką kolos reikėtų sumokėti 14,50, už kelis bananus 15,11, o už du didelius burgerių kompleksus net 141. Per daug neišsigąskite 1 Euras – 8,93 Švedijos kronos.
Jei mėgčiau atostogauti prie Baltijos, rinkčiausi Ystadą. Gražu ten!
Kadaise Skandinavų žemėse gyveno drąsūs žmonės – vikingai. Jie turėjo daug visokių užsėmimų, iš kurių vienas – uždavinėti neįkandamus klausimus dabartiniams mokslininkams. Pavyzdžiui, sudėliojo akmenis laivo forma ir paklausė: O kodėl mes taip padarėme? Atsakymo iš mokslininkų iki šiol neišgirdo. Mes irgi norėjome priimti šį vikingų iššūkį, todėl paprašėm mašinos nunešti mus prie Švedijos Stounhendžo – Ales Stenar akmenų netoli Kasebergos kaimo.
Ir štai mes rytinėje Švedijos pakrantėje! Simrishamnas mielas miestukas, bet gyventi jame nenorėčiau! Šalta, po galais! Gal reikės kada nors čia vasarą užklysti, kai nepūs tokie stiprūs vėjai nuo jūros.
Labai norėjau pamatyti Stenshuvudo nacionalinį parką – didelį kalną išsikišusį į Baltiją. Mašina paklausė mūsų ir nuvežė ten. Patiko, tikrai buvo verta. Nuo Stenshuvudo kalno matosi nedidelis Kiviko miestelis. Vieta, kur, anot mano pažįstamo švedo, spaudžia pačias skaniausias obuolių sultis pasaulyje.
Nė velnio! Iš mūsų sodo obuolių jos kur kas skanesnės! Net ir dabar – rašydamas šį tekstą, turiu jų prisipylęs. Bet, turiu pripažinti, sodai aplink Kiviką gerokai didesni, nei mūsiškis Alytaus rajone.
Apsilankėme dar viename Skånės miestelyje – Åhuse. Ten yra įsikūrusi „Absoliuto“ rugių sulčių (dar liaudyje vadinamų šnapsu) spaudykla. Vėl ta Å raidė! O gal ten ne burbuliukas, o laipsnio simbolis? Tada viskas būtų logiška: Skåne–Åhus–40º!
Diena artėjo prie pabaigos. Sutemo. Teko trumpam nutraukti kelionę ir grįžti į pusbrolio Nr. 1 namus pernakvoti.
2016 m. kovo 11 d.
Švedijos vakarinę pakrantę pasiekiau kur kas greičiau nei vakar rytinę. Pusbrolis Nr. 1 važiavo į darbą, tai pamėtėjo ir mane, todėl Malmėje atsidūriau anksti ryte. Apie Malmę galima rasti nemažai informacijos, pavyzdžiui, kad ten vyko Eurovizijos konkursas. Kitos žinutės, deja, ne tokios linksmos. Labai daug imigrantų gyvena socialiniuose būstuose, o į tuos rajonus geriau kojos nekelti, nebent nori patirti kokių nors nuotykių. Spindesys ir skurdas.
Pusbrolis mane išleido buvusio uosto teritorijoje, kur pastatytas aukščiausias Skandinavijoje dangoraižis – „Turning Torso“. Aplink jį išsimėtę ir mažesni gyvenamieji namai. Spėju, kad ten ne socialiniai būstai, o pakankamai geras pajamas gaunančių žmonių rajonas. Būstą galima rinktis pagal pomėgius: nori buto – imk butą, nori namo ar kotedžo – prašom, tik pinigus mokėk!
Kai nuvykstu į Malmę, turiu būtinai aplankyti tam tikrus objektus. Pats svarbiausias iš jų – legendinė Malmės pirtis. Tą žvarbų 2002 m. gruodį į ją užklydau pirmą kartą. Pravėręs duris pamačiau visiškai nuogus diedus. Man iš karto susišvietė, kad čia ne vien maudytis susirenkama.
Tačiau iš tikrųjų jokios egzotikos ten nėra, nes Švedijos pirtyse nuogi vyrai ir moterys kaitinasi atskirai. Kad ir kaip ten bebūtų, kai pasiekiu Malmės pirtį, tai kelionę į Švediją laikau pasisekusia. Kiti mano mėgstami Malmės centro objektai yra malūnas ir muzikantų skulptūros.
Paskutinį kartą Malmėje buvau 2012 m., bet pokyčiai per tuos ketverius metus akivaizdūs. Prie senoviško jūrininkystės universiteto pastato prilipintas ultramodernus priestatas, netoliese guli milžiniškas laivo propeleris, kurį universitetui padovanojo japonai. Centrinė geležinkelio stotis labai išsiplėtusi, bet ne į šonus, o į gylį.
Net pistoletas užrištu vamzdžiu ir tai perkeltas į kitą vietą. Tai ne tikras šautuvas, o 1985 m. skulptūra „Non violence“ (Malmėje yra originalas, visur kitur kopijos). Deja, pacifistus turiu nuvilti, nes kaip išaiškino gerai reikalą išmanantys žmonės – net ir iš tokio ginklo būtų įmanoma šaudyti.
Kadangi pabuvojau tik pačiame Malmės centre skurdo nemačiau. Tik spindesį.
O po to iškeliavau į studentišką miestą Lundą. O studentišką todėl, kad universitetas didelis ir jaunų žmonių pilnos gatvės. Kol laukiau pusbrolio Nr. 2, aplankiau vieną iš teisės fakulteto pastatų. Studijuodamas magistrantūroje mėgau lošti prie ten esančių kavos automatų. Kiekvienas lošimas būdavo sėkmingas. Įmetęs pinigėlį, laimėdavau ne tik kakavos stiklinę (kavos aš negeriu), bet dar ir krūvą monetų.
Kiekvieną kartą artindamasis prie to aparato vis bijodavau, kad sėkmė vieną kartą nuo manęs nusigręš ir aš prasilošiu, kaip ir tie vargšeliai, turintys liguistą potraukį azartiniams žaidimams. Tada, tais tolimaisiais 2004 metais taip neatsitiko. Tada ir saulė skaisčiau švietė ir kakava kainavo 2 kronas (apie 20 euro centų).
Dabar viskas blogiau: kakava kainuoja 5 kronas (apie 50 euro centų), o mane nustojo lankyti sėkmė. Į reikiamą skylutę įmetęs 10 kronų neišgirdau taip širdžiai mielo monetų žvangesio kai yra išmokamas laimėjimas, o tiksliau sakant – išduodama grąža. Pagelbėti atskubėjusi studentė pasakė, kad kavos aparatas grynųjų jau nebepriima, galima atsiskaityti tik kortele. Ot laikai atėjo!
Na gerai, naudosiu kortelę. Ir štai! Pasigirdo džiaugsmingas aparato ūžimas! Deja, išsvajoto gėrimo puodelis taip ir nepasirodė. Dar 5 kronos į balą. Taip, į balą, nes kai po kelionės pasižiūrėjau sąskaitos likutį, pinigai buvo nuskaičiuoti, o paslauga taip ir nesuteikta. Veikiantį kavos aparatą radau kitame aukšte. Pagaliau – išleidęs 20 kronų išlošiau stiklinaitę kakavos. Skonis per tuos 12 metų nė kiek nepasikeitęs! Nepatikėsite, bet tais laikais, kai man dar sekdavosi, prie kavos automato esu laimėjęs net juodųjų serbentų gėrimo stiklinę.
Kai atvyko pusbrolis Nr. 2, puoliau jam aprodinėti visą Lundą. Neperdedu. Miestą perėjom nuo vieno krašto iki kito ir dar po centrą gerokai pasimalėm. Mus abu labiausiai sužavėjo „Faculty of Science“. Mokslo fakultetas! Čia tai bent!
Prieš pasirodant paskutinei filmo apie Harį Poterį daliai, svarsčiau, kuo jaunasis burtininkas bus užaugęs. Maniau, kad jis įkurs genijų ir visų galų meistrų universitetą. Pasirodo tokia įstaiga iš tikrųjų egzistuoja! Pavydžiu jos absolventams. Su Mokslo diplomu visos durys atviros! Įdomu ar griežti atrankos kriterijai? Ar daug ten studentų? O gal pastate tik vienas dekanas sėdi, nes niekas neišlaiko stojamųjų? Užeiti pasiteirauti kažkaip neišdrįsome.**
Kai buvau studentas savo kompiuterio neturėjau. Todėl pasiėmęs kambarioko įleidimo kortelę, rašyti magistrinio eidavau į technikos fakulteto (LTH) E pastatą, kuriame kartais sėdėdavau iki paryčių. Ten labiausiai patiko studentų baras Edekvata, kurio simbolis – geniukas Vudis.
Geniuko Vudžio akys buvo paraudonavę ir aš galvodavau, kad taip yra nuo per ilgo mokymosi naktį (visai kaip mano). Pusbrolis Nr. 2 mane nuleido iš padebesių pasakęs, kad tas geniukas tikriausiai buvo ko nors pavartojęs, o ne stropus studentas. Užėjęs į E pastato vidų viską radau savo vietose, tik paukštelis jau buvo išsiblaivęs.
Pasikeitusi ne tik Malmė, bet ir Lundas – toliau nuo centro tiek daug naujų pastatų, kad kai kurias vietas net sunku pažinti. Pavyzdžiui, nebėra žymiojo Traukinio hostelio – jaunimo viešbučio, įrengto senuose traukinio vagonuose. Vietoje jo modernūs daugiabučiai. Ko norėti – kai buvo pastatytas tiltas per Oresundo sąsiaurį, jungiantis Malmę ir Kopenhagą, šis regionas tapo vienu iš dinamiškiausiai besivystančių Skandinavijoje.
Mačiau ir neigiamų pokyčių. Tai išmaldos prašytojai iš naujųjų Europos Sąjungos narių, kurių pilna prie kiekvieno prekybos centro net ir atokiuose rajonuose. Visi jie prašo paaukoti kažkokiam kilniam tikslui. Net plika akimi matosi, jog jie veikia organizuotai. Kad ir kokie būtų jų tikslai, aš tikrai neprisidėsiu prie jų finansavimo.
Vieną anekdotą buvau girdėjęs dar paauglystėje:
„Eina prisigėręs (kadaise garsus) krepšininkas namo, žiūri – pinigas guli, pasiėmė tą pinigą, eina toliau – dar metras ir vėl metalinis pinigas guli, tas į kišenę ir toliau šutina. Grįžo namo, užmigo. Mama ryte kelia:
– Sūneli, sūneli, vakar gėrei?
– Nu ne, mama...
– O tai kam tu tuos šulinio dangčius namo partįsei?“
Lundo komunalininkai, matyt, jį irgi buvo girdėję, todėl nusprendė pritaikyti praktikoje ir du šulinio dangčius išliejo kaip 5 orių monetas. Gaila tik, kad juos parsitįsęs namo niekur nebeišleisi, nes 5 orių monetos jau seniai išimtos iš apyvartos, o smulkiausia moneta dabar yra 50 orių.
Nu ir nusivaikščiojom – vos kojas pavelkam! Laimei atvažiavo pusbrolis Nr. 1 mūsų pasiimti. Bandžiau jį išprovokuoti važiuoti trumpesniu keliu, bet ten stovėjo draudžiamasis ženklas.
– Kas nerizikuoja... – pradėjau aš.
– ... to nenubaudžia policija! – mano sakinį užbaigė pusbrolis Nr. 2.
Beliko tik pritarti jiems. Dviejų dienų kelionė po pietinę Švediją baigėsi.
* Noriu pervažiuoti nuo rytinės iki vakarinės pakrantės,
Pasigarsinti radiją ir išsilaisvinti.
** Faculty of Science – iš tikrųjų tai tiksliųjų ir gamtos mokslų fakultetas.
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.