Netoli manęs stovintis pagyvenęs vokietis, pamatęs keistą moteriškę, svetima kalba piktai ir garsiai kalbančią su Marijos atvaizdu, išsigandęs skubiai pasitraukia į šalį, galvodamas, kad esu išprotėjusi.
Bet manęs jo reakcija nedomina. Neturiu tam laiko. Noriu kuo skubiau išlieti viską, kas guli ant širdies, ir dingti iš šios prakeiktos bažnyčios visiems laikams. Ir galbūt ne tik iš jos. Galbūt išvis iš šio prakeikto gyvenimo.
Šis nemalonus incidentas, per kurį išgąsdinau senuką, įvyko prieš kelerius metus šv. Martino katedroje Vokietijos Reino krašto – Pfalco žemės sostinėje Maince. Mieste, į kurį aš atvažiavau ne ilsėtis, o dirbti – slaugyti sunkia demencijos forma sergančią senelę. Tai buvo pirmas mano tokio pobūdžio darbas, pirmas išvykimas iš Lietuvos ir pirmas ilgas išsiskyrimas su savo vaikais.
Sparnus į svetimą šalį pakėliau ne iš gero gyvenimo. Ten nuvijo bedarbystė, nepritekliai, skolos, mamos laidotuvės bei gresiančios skyrybos. Bėgdama į Vokietiją tikėjausi atrasti vidinę ramybę ir vienu mostu išspręsti visas problemas. Tačiau man nepavyko to padaryti. Gyvenimas svetimoje aplinkoje toli nuo namų, greta nebesiorientuojančios aplinkoje senutės tik dar labiau pagilino esamas žaizdas, įstumdamas į dar didesnę neviltį ir depresiją.
Bandydama nors kiek palengvinti savo dvasines kančias, kiekvieną vakarą prieš miegą meldžiau Dievo pagalbos, tiesiog balsu šaukdama: „Neištempiu! Padėk!“
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Bet manęs niekas negirdėjo. Dievas liko kurčias mano maldoms ir vieną dieną aš palūžau, nusprendusi nutraukti užsitęsusią agoniją ir prieš tai nepamiršusi pranešti visiems šventiesiems, kaip jų nekenčiu.
Po isterijos priepuolio šv. Martino katedroje aš dar kurį laiką klaidžiojau siauromis gatvelėmis po nepažįstamą Mainco senamiestį. Ačiū Dievui, mano planams nebuvo lemta išsipildyti. Gailestingas Dievas spjovusiai jam į veidą nuodėmingai savo dukrai neleido išeiti, atidarydamas į savo širdį dar vienas duris. Tiesiogine to žodžio prasme.
Man einant gatve, mano kelyje netikėtai išdygo didelės, gražios, truputį praviros medinės durys. Atrodytų, kažkas lyg tyčia paliko jas čia atidarytas, kviesdamas užeiti į vidų.
Atsargiai įsėlinu pro durų plyšį ir lieku apstulbinta nuo pamatyto vaizdo. Prieš mano akis atsivėrė auksu žibanti nepaprasto grožio bažnyčia! Svaiginanti jos prabanga ir lubų puošyba tiesiog užgniaužė kvapą, neleisdama pajudėti iš vietos. Rodos, žengsi žingsnį ir nepakartojamas miražas dings, palikdamas vietoje savęs didelę tuštumą.
Po kuriuo laiko atgavusi amą apsidairiau aplinkui. Bažnyčioje, išskyrus mane, nieko nebuvo. Tyliai priėjau prie arčiausiai altoriaus esančio suoliuko, atsisėdau ant krašto ir sustingau, mėgaudamasi užplūdusia ramybe.
Staiga dėl neaišku kokios priežasties atsiradęs garsas prievarta sugrąžina atgal į realybę, priversdamas mane nevalingai krūptelėti. Iš pradžių jis sklido kažkur iš viršaus, lyg bandydamas iš lėto nusileisti į apačią nedrąsių pirmų vargonų akordų pavidalu, tačiau, nespėjęs pasiekti tikslo, neįtikėtinu greičiu sugrįžo atgal į viršų, ilgam sujaudinęs dangų iki širdies gelmių veriančia nelaimingos sielos rauda.
Išgirdus šią nuostabią melodiją, net neįtartum, kad tuos garsus leidžia muzikinis instrumentas. Atrodo, kad tai tikras žmogus dejuoja iš skausmo, iš paskutinių jėgų kabindamasis į gyvenimą. Ir mano akyse pasirodė ašaros, kurių neįmanoma buvo sulaikyti! Toje raudoje aš atpažinau save! Tai aš ten, viršuje, dejavau iš sielvarto, blaškydamasi į visas puses, bandydama surasti išeitį! Tai aš ta siela, nerandanti gyvenimo prasmės!
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Iš Augustino bažnyčios (kaip vėliau išsiaiškinau, toks buvo tos nepaprasto grožio bažnyčios, kuri atsirado tą dieną mano kelyje, pavadinimas) išėjau jau kitokiu žmogumi – kupina vilties ir ramybės. Lyg kažkokiu stebuklingu būdu netyčia išgirsta melodija ir ašaros išvalė mano sielą nuo pykčio ir agresijos, nukreiptų prieš savęs pačią.
Ta kelionė į Vokietiją buvo pati įsiminamiausia kelionė mano gyvenime. Todėl, kad ji apvertė mano mažą pasaulį aukštyn kojomis, priversdama manę po truputį mokytis iš naujo džiaugtis gyvenimu, mokytis šypsotis, mylėti, pasitikėti.
Grįžusi namo daugiau niekada nebeieškojau kaltų dėl savo nesėkmių, nereiškiu pretenzijų Dievui dėl patirtų nuoskaudų, nemaldauju jo padėti sunkiausiu metu, o tiesiog su malonumu dėkoju už tai, kad gimiau, už tai, kad esu sveika, už tai, kad turiu galimybę matyti šį nuostabų pasaulį, už vaikus, už viską, kas man blogo ar gero nutinka, tiesiog už tai, kad gyvenu.
P.S. Savo rankinuke visada vežiojuosi mažą žvakelę, kurią apsilankiusi bet kokioje vietovėje būtinai uždegu vietos bažnyčioje – už tuos, kurie vis dar yra nelaimingi. Prašau Dievo ištiesti jiems savo gailestingą pagalbos ranką arba bent jau tiesiog atidaryti duris...
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.