Visgi šiandien vietoje, kurioje oras kvepia jūra, kur dangus išplautas, išlygintas ir nuspalvintas žydrai, ten, kur kažkas priklijavo ir paliko amžiams saulę, ten, kur ant smėlio sukritusiuose kūnuose sustingo akimirka, ten, kur visi kalba viena – atostogų – kalba, aš turiu laiko pamąstyti.
Pradžioje, pirmomis dienomis, norėjosi dalintis: sakyti kažkam „labas“, papasakoti apie lėktuve ištikusią turbulenciją, piktą taksistą, savo hosterius (liet. šeimininkus), maisto kainas, gerą restoraną, naują geriausią draugą – šunį...
Vėliau pajutau, kad ištransliuoju tiek daug, kad ne kažkas ir lieka. Neapčiuopiamu momentu mano galva nurimo. Retai betikrinu paštą, nebeklausiu kavinėse wi-fi (bevielio interneto ryšio. – Red.) prisijungimo duomenų. Čia ir dabar.
Pagauni save, kad nežinai apie ką galvojai pastarąją valandą ar dvi. Nelabai meni, ką veikei vakar, nes tiesiog plaukei pasroviui, nes sukai į tuos takus, kurie tau atrodė gražūs. Viskas, kas realiame gyvenime surinkta, sudėliota ir išrūšiuota – darbai, indai, siurblys, buitis, terminai, mokesčiai, laisvalaikio praleidimo grafikas, įspraustas tarp pareigų – staiga praranda prasmę ir visai liaujasi egzistavę.
Pajunti, kokia palaima yra eiti be tikslo, kad ir dešimt, penkiolika kilometrų, kad nepaprastai smagu yra pasiklysti.
Taip, kaip nutiko vos prieš kelias dienas. Vakarėjo, buvo baisiai karšta, mane spaudė neįtikėtinas alkis, o aš vis ėjau ir spoksojau galvodama, kad jau kitoje gatvėje tikrai kažkur užsuksiu vakarienės. Tų kitų gatvių buvo galybė, kol neišgirdau gitaros muzikos. Užėjau.
Vėsu, prieblanda, mediniai stalai, gausybė kažkokių dekoracijų ir daugiau nieko nemenu, nes ten buvo jis, ji ir dar du jie. Rūstaus žvilgsnio vyriškis restoraną, dievaži, buvo suėmęs į nagą. Ten viskas vyko taip, kaip pageidauja jis. Moterytė, akivaizdžiai rūsčiojo žmona, sukosi kažkur virtuvėje ir aplink.
Ir du jaunuoliai. Tiek skirtingi, kad atrodytų neįmanoma, jog galėtų būti draugais ar bent jau kažkuo panašiu. Trumpaplaukis – iš pažiūros klasikinis night life (liet. naktinio gyvenimo) atstovas, prigludę marškinėliai, džinsai, madinga šukuosena ir spalvoti „New Balance‘ai“.
Antrasis – ilgaplaukis, liesutis, surišęs savo juodus plaukus į netvarkingą uodegytę ir vis taisėsi begėdę pabėgančią sruogą. Per dideli languoti marškiniai sukišti į tamsiai rudas kelnes ir tiek stipriai suveržtas diržas, kad pirmas, kas prašėsi būti pastebėtas – liesumas. Gilus, liūdnas rudų akių žvilgsnis tikrai nerodė, kad šis būtų vakar su anuoju buvęs pašėlti.
Visgi juos kai kas vienijo. Gitara. Ir jie grojo sau. Tiesiog, nes, ko gero, labai mėgo tai daryti.
Man labai sunku nusakyti, ką tie du jaunuoliai išdarinėjo su flamenko ritmais ir kokia ugnimi degė jų akys. Rodos, jiems patiko, kad vienintelė restorano lankytoja nuščiuvo ir jie pražydo, kaip pražysta atlikėjas, atradęs savo klausytoją.
Vakarėlių liūtas uždainavo. Uždainavo jis taip, kad užsimerkęs prieš akis regi čigoną, kažkur Sevilijos priemiestyje raudantį į mėnulį apie neišsipildžiusią meilę. Tuo tarpu liesasis ir gitara susiliejo. Jie tapo vienu, o jis tapo vyru. Kol grojo, taip niekada ir neatsimerkė, veidas ir kūnas gyveno istoriją, antakiai pasakojo sielvartą.
Tarp jų, rodos, net ne bičiulių, įvyko dueto stebuklas. Aš negalėjau valgyti, aš bijojau net kvėpuoti. Mano skurdžios ispanų kalbos žinios neleido suprasti visko, bet esmę aš supratau puikiai. Čigoniškasis „lyrinis aš“ buvo nuolat įsivėlęs į didžiąją gyvenimo dramą, kurios pagrindinė ašis, be abejo, moteris ir neišsipildžiusi, kančia perlieta, todėl tokia akinamai didi, meilė.
Mirtis, gyvenimas, meilė, lūpos, naktis, sūnus, saulė, širdis ir laikas. Štai tokie paprasti, lengvai įsimenami ispaniški žodžiai buvo atpažįstami, rodos, tokią sudėtingą istoriją pasakojančioje čigoniškoje raudoje.
Ir kas paneigs, kad šita čigoniška filosofija paprastai, taikliai ir aiškiai apėmė viską, kas iš tiesų svarbu. Ir kas paneigs, kad būtent dėl meilės (moteriai, vyrui, vaikui, tėvui, motinai, seneliams, sesėms, broliams, draugams, bičiuliams, šaliai, gyvenimui) sukasi visas šis mūsų pasaulis.
Ir kas paneigs, kad visų, įskaitant mylimą moterį, apleistas čigonas be jokio mokslo ir didžių išvedžiojimų susidėliojo gyvenimo prioritetus. Ir kas paneigs, kad ne šie dalykai mums bus svarbiausi prieš paskutinį kartą užmerkiant akis.
Štai taip, karštą liepos pradžios vakarą, gitarų fone skambant čigoniškai raudai aš supratau, kuo nuostabi yra vienatvė ir kiek daug ji duoda. Ir tampa viskas aiškiau ir paprasčiau. Už kelionę – su savimi ir į save.
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
