Gyvenu viena, tad teko kelionei susirasti draugę. Tai buvo prieš keletą metų. Atvykus į oro uostą pasitiko nuostabūs gidai, kurie stengėsi kuo sklandžiau papasakoti apie šią šalį, pasakyti perspėjimus, nurodymus, teises ir kitką. Svarbiausia būti atidiems, saugoti savo turtą, save.
Likus porai dienų iki atostogų pabaigos dar turėjau 100 dolerių. Akys mato, visko norisi, nutariau išsikeisti 50 dolerių į jų valiutą. Tiesa, Lietuvoje eurų dar nebuvo, bet aš su savimi turėjau 2 eurus. Užėjau į keitimo punktą ir pirmiausia padaviau 2 eurus, o tada 100 dolerių – pasitelkiau savo menkas anglų kalbos žinias ir pirštais parodžiau, kad keisti iš jų noriu tik 50 dolerių. Greitai gavau kvitą, pinigus ir neskaičiavusi išėjau iš banko. Mano draugė perspėjo, kad aš neperskaičiavau pinigų, bet numojau ranka.
Ilgai vaikščiojome po Hurgadą, bet jos žodžiai kirbėjo galvoje net ir po kurio laiko. Po vakarienės vis dėlto perskaičiavau pinigus. Ir ką jūs manot – nėra 50 dolerių, kurių norėjau nekeisti. Gėda prieš draugę, gaila pinigėlių.
Po 3 valandų grįžau į banką, bet nemokėdama kalbos nežinojau, kaip paaiškinti. Išverčiau pakeistus pinigus ir kvitą ant stalo, ir pirštais pradėjau aiškinti. Kažką pasikalbėję tarpusavyje jie padavė man 50 dolerių ir atsiprašė.
Man buvo šokas. Prisiminiau Lietuvą – ar po tiek laiko atgautum pinigus? Kaip japonė sudėjusi rankas ir lankstydamasi padėkojau ir išėjau. Pati dirbau vyr. finansininke 26 metus, o buvau kvaila neskaičiuodama pinigų.
Tai tokia ta šalis Egiptas. Niekada neužmiršiu šio įvykio. Nemalonu girdėti, kaip atvykę tautiečiai šokdina viešbučio darbuotojus ir reiškia pretenzijas. Juk atostogos tokios trumpos – žmogus pats turi susikurti gerą nuotaiką, žinoti, į kokią šalį važiuoja, suprasti kitą kultūrą ir laikytis bent menko padorumo.
Dar buvo vienas atvejis, kaip tapau pardavėja. Užėjus į vieną odinių prekių parduotuvę, akį patraukė moteriška rankinė. Greitai prišokęs nedidukas pardavėjas pasakė kainą, gyrė prekę. Aš pasakiau, kodėl man nepatinka ši rankinė: rankenos kombinuotos su metalo grandinėle.
Tik išgirdau: „Moment, madam.“ Ir jis išbėgo iš parduotuvėlės, kurioje aš likau viena.
Sutrikau, pradėjo eiti pirkėjai, apžiūrinėti prekes. O aš stoviu pardavėjo vietoje ir taip pusę valandos. Užėjusi rusų turistė pradėjo domėtis viena rankine, kurios kaina buvo 30 dolerių. Aš atsikvėpiau, kadangi rusų kalbą gerai moku, ir pardaviau jai tą rankinę.
Praėjus pusvalandžiui grįžo mano krautuvėlės šeimininkas ir padavė mano rankinę jau su odinėmis rankenomis. O tada – kalbos barjeras: aš jam duodu pinigus už savo rankinę ir už parduotą rusei, o jų kainos vienodos. Ir niekaip negaliu jam atiduoti uždirbtų pinigų – jis ima tik už vieną. Laimei, į parduotuvę užėjo kiti rusų turistai, mokėję anglų kalbą, ir išsprendė šią juokingą problemą.
Tai toks tas Egiptas, kurio jau niekada nebeteks pamatyti, nes iš pensijos gyvenant ši šalis nepasiekiama. Linkiu visiems aplankyti šią šalį, mielus jų žmones, pamatyti nuostabų jūros povandeninį pasaulį. Sėkmės jums visiems ir gerų atostogų.
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
