O mes esam tokie, kokie esam. Kažkam gražūs, kažkam ne, kažkam patinkam, o kažkas mūsų ir matyti nenori. Toks yra gyvenimas.
Linkime visiems meilės, daugiau nuoširdumo ir atvirumo ir mokėti pasidžiaugti dėl kitų. Tada laimė būtinai pasibels į kiekvieno duris.
Netikėtos piršlybos
2015 metais, Kūčių vakarą, grįžau iš atostogų Egipte. Kai nusileidome Vilniaus oro uoste, žinojau, kad vaikinas pasitiks, todėl labai skubėjau pereiti patikras bei pasiimti bagažą.
Kai išėjau į atvykimo salę, pamačiau jį, laikantį puokštę gėlių. Žiūrėdamas į mane jis ištraukė dėžutę su žiedu ir paklausė, ar sutinku tapti jo žmona.
Netikėčiausia buvo tai, kad jis nelabai mėgsta viešumą ir nors piršlybų aš tikėjausi, bet kad jos įvyks kitų akivaizdoje – ne :).
Vestuvių data buvo pasirinkta labai spontaniškai, vaikščiojant upės pakrante ir smagiai svarstant. Pasirinkome mano gimimo dieną.
Pagaliai į ratus
Kaip bebūtų gaila, pasirodo, ne visi moka džiaugtis kitų laime. Pasaką kūrėme kartais keliaudami per ašaras ir skausmą. Daugelis artimųjų netiesiogiai dėl ko nors įgeldavo, tikėjo kitų asmenų melu. Viskas praėjo, yra kaip yra, svarbu, mes abu sveiki ir laimingi.
Bet iki tol... Planuojant vestuves teko patirti didelę netektį – jaunesniojo brolio mirtį. Paskui nuolat nutikdavo nenumatytų sunkių aplinkybių, atrodė, kad visas pasaulis yra prieš mūsų santuoką.
Iš labai siauro rato artimųjų, kurie buvo pakviesti (norėjome, kad dalyvautų tik patys artimiausieji) paskutinę minutę nemažai žmonių tiesiog atsisakė dalyvauti. Tai labai liūdino. Nuotaika nuolat svyravo, viltys žlugdavo...
Tačiau supratome, kad tai – mūsų diena. Tai mūsų šventė. Ir jeigu joje dalyvaus tik keli žmonės, tada žinosime, kam esame svarbūs. Tad ačiū 20 žmonių, kurie džiaugėsi mūsų laime, ir ačiū gyvenimui už galimybę būti kartu.
Bažnyčioje – šuo
Mūsų pasakos diena – 2016 m. balandžio 30 d. Įdomiausia, kad niekada mano gimimo dieną nelydavo lietus, o tą kartą buvo lietinga, vėjuota. Tačiau, sako, lietus vestuvių dieną atneša džiaugsmą.
Norėjome atkartoti tėvų kelionę į jų bendrą gyvenimą, todėl radome nuostabius automobilius – volgas.
Visa diena – kaip rūkas. Atrodo tiek daug visko, bet tuo pat metu nespėji pastebėti, kaip viskas prabėga. Bet kelios akimirkos – amžiams.
Santuokos sakramento metu mūsų pasveikinti į bažnyčios vidurį atėjo didelis juodas šuo. Tikimės, su gerais linkėjimais :).
Kitas gražus prisiminimas – kai ėjome taku, vaikas pamatė mus, sustojo ir tarė: „Tėti, žiūrėk, princesė egzistuoja...“
Akimirkos, kurios išliks
Galiausiai, jau tapęs vyru jaunikis nubraukė ir ašarą... O aš vakaro pabaigoje dainavau jaunikiui dainą. Aplinkui nieko nematėme, tik vienas kito akis.
Atmintyje amžinai liks tokie prisiminimai: pirmasis žvilgsnis, susitikus vestuvių dieną, tėvų laiminimas, pirmasis „taip“ ir žvilgsniai, dovanojant amžinos meilės žiedą.
Akimirkos, kai supranti, kad esi dėkingas gyvenimui už galimybę mylėti, akimirka, kai tėvas lydi prie altoriaus, kur jau laukia jaunasis, su dideliu jauduliu žiūrėdamas į kiekvieną tavo žingsnelį. Akimirka, kai amžinąją meilę įtvirtina Dievas...
Mylėkite ir būkite mylimi, branginkite bei būkite branginami.
Ana ir Antonas Lyčkovskiai.
Šis rašinys ir nuotraukos dalyvauja konkurse „Mano vestuvių pasaka“. Konkurso nugalėtojams atiteks kelionė dviems į Kiprą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
Balsuoti už Aną ir Antoną galite čia.
Daugiau konkurse dalyvaujančių porų vestuvių nuotraukų ir pasakojimų rasite skilties „Bendraukime“ konkursų skyrelyje.
Jei svajojate apie saulėtas vestuves šiltuose kraštuose ar jaukią povestuvinę kelionę, bet nežinote ko griebtis, kreipkitės į kelionių agentūrą „Pasaulio kelionės„. Jau beveik dešimtmetį ši agentūra organizuoja jaukias šventes ir įsimintinas individualias keliones. „Pasaulio kelionės“ mielai pasidalins savo patirtimi ir taps jūsų šventės ar kelionės organizatoriumi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
