Pirmas nutikimas buvo labai trumpas, ir jei ne laiku įtempta klausa, būčiau jo net nepastebėjęs.
Parduotuvėje, eilėje prie kasos prieš mane stovėjo garbaus amžiaus, skurdžiai, bet tvarkingai apsirengusi senolė. Jai nusipirkus savo prekes, pardavėja gręžėsi į mane, kai ją sustabdė įsakmus pirkėjos balsas.
„Palaukite, čekyje yra klaida“, - pranešė moteris.
Akimirksniu surūgau ir mintyse pradėjau įsivaizduoti jau ne kartą matytą sceną: ilgus ginčus dėl kelių centų „nuolaidos“, kuri neva priklauso pirkėjai, o pardavėja ją „nuslėpė“.
Tiek man, tiek pardavėjai nevalingai pakilo antakiai, kai pirkėja pareiškė, kad sumokėjo mažiau, nei nurodyta čekyje, ir padavė pardavėjai kelias lito monetas.
Suma buvo nedidelė, tačiau situacija buvo tokia paneigianti daugybę stereotipų apie pagyvenusius žmones ir „nuolaidų medžiotojus“, kad iki šiol ją atsimenu.
Antrą į atmintį įstrigusią močiutę sutikau bėgdamas per sankryžą.
Mirksėjo žalia šviesa, o aš, būdamas jaunas ir žvitrus, aplenkiau seną moteriškę bent dešimčia žingsnių, ir tik tada sulėtinau tempą.
Nesitikėjau to, kas įvyko paskui.
Moteriškė pasileido risčia ir mane pasivijo. Dar šūktelėjo, kad nemanytų, jog ji tokia sena, kad jau bet kas ją gali aplenkti.
Optimizmu trykštanti senjorė nesistengė manęs aplenkti – tiesiog pradėjo eiti šalia ir išklausinėjo, ką aš veikiu, kur studijuoju ir kaip man sekasi gyvenime.
Visą laiką nuo jos veido nedingo linksma išraiška, tokia neįprasta lietuviams, tuo labiau žiemos metu.
Savo gera nuotaika ji užkrėtė ir mane, o tai kartais nepavyksta ir artimiems žmonėms, jau nekalbant apie pirmą kartą sutiktus.
Trečias susitikimas buvo gerokai liūdnesnis ir įvyko troleibuse.
Ilgiau pavažinėjusiems Vilniaus viešuoju transportu yra įprasta, kad su dideliais plastikiniais maišais į troleibusą ropščiasi benamiai, kurie su savimi nešiojasi visą savo turtą. Dažniausiai – negardžiai kvepiantį.
Tad atsistojęs šalia vieno pagyvenusio vyriškio su tokiais maišais rankoje, nevalingai pradėjau laukti nosį riečiančio kvapo.
Tačiau jo nebuvo. O ir vyriškis atrodė gana tvarkingai – nusiprausęs, švariai nusiskutęs.
Dirst į maišus – o ten guli krūva tuščių, suplotų skardinių. Tokių, kurias po kelis centus supirkinėja taros supirktuvėse.
Iš vyro išvaizdos matėsi, kad jis gyvena labai nepasiturinčiai. Jo drabužiai buvo švarūs, bet visiškai nudėvėti, o viena akinių kojelė buvo pakeista savadarbe vielute.
Aiškūs įrodymai, kad mano pakeleivis iš paskutiniųjų bando sudurti galą su galu, tačiau nepuola taip žemai, kad prašytų išmaldos, mane giliai sujaudino.
Greičiausiai mane paveikė ir tai, kad vyriškio išvaizda ir amžius buvo labai panašūs į mano gimtinėje likusio senelio.
Paprastai niekam išmaldos neduodu, tačiau šį kartą pajutau neįtikėtiną norą jam atiduoti visus pinigus, kuriuos turėjau su savimi.
Nedaviau. Nedrįsau. Suvokiau, kad įžeisiu žmogų, kuriam trūksta pinigų, bet ne savigarbos.
Šie trys nutikimai parodė, kad pavyzdžiu gali tapti ne tik įžymybės. Sutikau tris sąžiningumo, geros nuotaikos ir orumo pavyzdžius, kurie buvo visai šalia manęs. Tereikėjo sustoti ir juos pastebėti.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
