Iš karto atsiprašau, nes lietuviškai rašyti laiškų nelabai moku. Be to, visada domėjausi tiksliaisiais mokslais.
1998 metais įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti taikomosios matematikos. Praėjo meteliai ir, žinoma, norėjosi užsidirbti savų pinigų. Draugė užkalbino: „Kodėl mums neišvažiavus į Ameriką dirbti pagal „Au Pair“ programą?“ Mane tai sudomino, galvojau, pramoksiu anglų kalbą, užsidirbsiu pinigėlių, kad nusipirkčiau mašiną.
Taip išėjo, kad mano draugė pasiliko Lietuvoje, o aš susipakavau lagaminą ir išskridau į Ameriką. Prisimenu, mano tėveliai labai sunkiai vertėsi, tad iš paskutiniųjų sukrapštė litus.
Gyvenau Konektikuto valstijoje, šeima buvo puiki, turėjau labai gražų kambarį, bet vis nesusitvarkydavau su vaikais. Teko keisti šeimą, o joje ir prasidėjo niekinimas. Mane laikė tarnaite. Atidariusi šaldytuvą rasdavau perspėjimus „Šito neliesk“, draugai negalėdavo skambinti po 9 val. vakaro ir panašiai.
Laikiausi tų taisyklių ir dėka sutiktų gerų draugų leisdavau puikius savaitgalius. Po to pati susiradau nuostabią šeimą per laikraštį ir viskas apsivertė aukštyn kojom. Jų šeimoje taip pritapau, kad mane vaikai laikė vyresne seserimi.
Pasibaigus „Au Pair“ programai, grįžau į Lietuvą baigti savo studijų. Dar buvo likę 1 metai. Pradėjau ieškotis darbo, buvau priimta į padavėjas (kitur net nesitikėk gauti darbo). Tuo metu buvo labai aukšti reikalavimai. Kalbos mokėjimas, patirtis ir pan.
Dirbau padavėja Amerikoje, kur buvau priimta be jokių didelių reikalavimų, svarbu darbštumas, punktualumas, lojalumas. Gavusi taikomosios matematikos bakalauro diplomą tikėjausi susirasti darbą Lietuvoje.
Nesėkmingai ieškant darbo išvažiavau į Airiją, įsidarbinau „Ryanair“ stiuardese. Darbas patiko, tapau lėktuvo kabinos vyresnioji, aplankiau daug šalių, sutikau daug žmonių, kai kurie jų tapo artimi draugai.
Paskui supratau, kad stiuardesės darbas buvo ne man, norėjosi darbo biure. Metus lankiau buhalterės kursus Anglijoje. Taip su laiku atsidūriau Anglijoje ir šiuo metu dirbu privačiose avialinijose buhaltere.
Ką noriu pasakyti savo istorija? Amerikoje įgavau patirties, žmonės mane ir mano darbą vertino, įgijau pasitikėjimo savimi. Studijuojant ir dirbant Lietuvoje galvojau, kad esu nieko verta ir tiesiog žiopla. Gal man šypsojosi laimė, bet ieškoti darbo kitoje šalyje niekada nebuvo sunku.
Nesakau, kad uždirbu labai daug, bet galiu sau leisti keliauti. Jau aplankiau Australiją, Singapūrą, Honkongą, Tailandą, Ispaniją, Italiją, Švediją, salas Indijos vandenyne, Karibų salas, Ameriką ir kitas šalis.
Žmonės užsienyje daugiau šypsosi, yra linksmesni. Prisimenu, kai grįžau iš Amerikos, man mama vis sakydavo: „Tu tiek nesišypsok.“ Lietuvos labai pasiilgstu, tiek draugų, tiek savo tėvelių, giminės. Tikrai norėtųsi grįžti, bet kol kas man Lietuva nesuteikia tokio gyvenimo, kokį turiu Anglijoje.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei pasidalyti nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
