***
Kai svarstau, nuo ko visa tai prasidėjo, matau save 14 metų. Buvau klasės atsiskyrėlė, nedrąsi ir kompleksuota, svajotoja, siekianti rasti daug draugų ir pritapti. Motina laikė po padu labai griežtai, principingai auklėjo ir grasino gyvenimo baisybėmis.
Pasipriešinimas tokioms mano paauglystės aplinkybėms paskatino mane išbandyti alkoholį. Klasės išvykoje į Nidą pirmąkart prisigėriau nuo keleto butelių alaus. Neprisimenu nei pirmo gurkšnio, nei paskutinio – pamenu, kad labai patiko būsena apsvaigus: tapau linksma, drąsi, bendraujanti, tokia kaip visi, svarbiausia – laisva. Pasaulis sukosi, ir man tai patiko. Mama nieko nežinojo, auklėtoja tik šypsojosi, ryte truputį pykino ir skaudėjo galvą, bet labai džiaugiausi „pasikrikštijusi“.
Po kelių savaičių atostogaujant Palangoje su pussesere porąkart per savaitę nusipirkdavome stipraus alaus ir įmesdavome į jį aspirino tabletę, kad stipriau svaigintų, o kartą pas močiutę radau džino butelį ir pasislėpusi nuo visų pusę išgėriau. Skonis buvo šlykštus, bet tikėjausi, kad gerai suksis galvą. Tai man tada rūpėjo labiausiai.
Tėvų moralai skatino tik geriau slėptis
Iki pilnametystės viskas rutuliojosi tolygiai – siekiau dėmesio ir pripažinimo, norėjau svaigintis ir linksmintis bei kuo greičiau suaugti. Tai skatino mane išgėrinėti kiekvieną savaitgalį, net be progų. Kur ir ką – ne taip svarbu. Svarbiausia, kad su chebra.
Aplaistyti visi Vilniaus parkeliai, kavinės, barai, mėgom teminius vakarėlius ir koncertus. Šiltuoju metų laiku mėgaudavomės romantika ant Gedimino kalno ar Barbakano. Gerdama retai jausdavau stabdžius, kaskart pykindavo, porą kartų tėvai pagavo visiškai girtą. Tada sau prisiekinėjau, kad daugiau tiek niekada negersiu. Būdavo gėda, bet tėvų kaltinimai ir ilgi agresyvūs moralai bei bausmės skatino tik dar geriau slėptis.
Nuo pat pirmųjų kartų alkoholis man padėdavo išsilaisvinti nuo blogų emocijų ir kompleksų. Stebėdavau gerai besimokančius draugus, kurie nemažai gerdavo, lygindavausi su jais ir visur mačiau tik privalumus.
Artėjant pilnametystei noras kuo greičiau ištrūkti iš motinos kontrolės vis stiprėjo, erzino dažni jos komentarai, kad visada būčiau labai atsargi su alkoholiu ir kad merginai nedera daug gerti. Tarsi burtų man ateitį... Galvodavau apie geriausią draugę, kuri visada nurungdavo vaikinus, vienu užsivertimu išmaukdavo visą butelį alaus, ir pavyzdžiu rinkausi ją. Lyderiavome organizuojant mokyklos renginius ir humanitariniuose moksluose – netgi atrodė, kad norint suprasti ir pajausti kai kuriuos literatūros kūrinius alkoholis – būtinas.
Prieš egzaminus - pirmieji panikos priepuoliai
Rengdamasi abitūros egzaminams patyriau daug įtampos dėl atsakomybės už kitą savo gyvenimo etapą. Patyriau pirmuosius, tada nesuprantamus panikos priepuolius: ėmiau dusti, iš nervų nusidraskiau nagus ir veidą iki žaizdų. Tada pirmąkart mama davė kažkokią tabletę, nuo kurios aprimau. Kadangi viskas baigėsi sulig egzaminais, neteikiau tam reikšmės ir pamiršau.
Pirmaisiais metais universitete ėmiau gerti daugiau ir dažniau – juk buvau jau suaugusi ir laisva, o alkoholis buvo kaip privalomas laisvalaikio atributas, įskiepijęs nuostatą: geriu, vadinasi, linksma; geriu, vadinasi, atsikratau streso.
Meilė, virtusi išdavyste
Sulaukusi 20 metų keliems mėnesiams išvažiavau padirbėti į Ameriką. Sutikta didelė meilė ir patirta gili nuoskauda dėl išdavystės, vienatvė ir nevisavertiškumas svetimoje šalyje sugrąžino dusulio priepuolius.
Ligoninės priimamajame man išrašė 10 raminamųjų tablečių. Padėjo. Jau tada savo panikas sutapatinau su įtampa, bet vaistų poveikio nepamenu, baigiau kursą ir aprimau.
Iš JAV į Lietuvą parsivežiau nuoskaudą dėl mane išdavusios meilės. Tai ėmė stumti į vienatvę. Pamėgau vakarus leisti mašina be tikslo važinėdama po miestą, o paskui miškelyje šalia namų sustodavau, išjungdavau variklį ir išgerdavau gertuvę brendžio. Patikdavo iš tolo pro langus stebėti, kaip mama tvarkosi ar geria arbatą. Kažko mano gyvenime trūko, o alkoholis padėdavo tai pamiršti.
Antidepresantus ėmiau užgerti alkoholiu
Baigusi bakalauro studijas pagaliau išsikrausčiau iš tėvų į jaukų butuką. Pagaliau mano suaugusio gyvenimo svajonė išsipildė! O kartu tai buvo naujo gyvenimo etapo pradžia ir didesnė laisvė gerti. Darbui skyriau daug laiko ir jėgų. Alkoholiui – taip pat. Tais metais nerimą ėmė kelti atsirandantys lengvi dusuliai, keista, į paniką perauganti įtampa. Padariau sau išvadą, kad tai dėl savarankiško, bet vienišo gyvenimo.
2006 metų rudenį pradėjau naujus mokslus, padarau darbų pertrauką ir užmezgiau gražius, šiltus 5 metus truksiančius santykius su senu pažįstamu Sigiu. Gėrusi su draugais ir kolegomis, dabar dažniausiai atsipalaiduodavau su juo – nuolatiniai mūsų išgėrimai pamažu tapo visa ko pagrindiniu linksminančiu ir atpalaiduojančiu atributu.
Dėl finansinių priežasčių grįžau pusmečiui pagyventi pas tėvus. Didėjantis nerimas ir stiprėjančios pagirios, kai jau dreba rankos, keldavo vis didesnę įtampą, ir nepamenu kaip, bet jau kas rytą vos nubudusi iš tėvo bariuko paslapčia įsipildavau 50 gramų stipraus gėrimo. Net mažiausią įtampą pradėjau slopinti kaskart išgerdama 50–100 g brendžio.
Magistratūros studijoms įsibėgėjus, po 3,5 metų pertraukos, grįžo stiprūs panikos ir dusulio priepuoliai. Psichiatras, įvardijęs psichosomatines priežastis, paskyrė antidepresantų. Ir griežtai nurodė gerti ne daugiau kaip kelias vyno taures per savaitę. Kas per nesąmonė? Geriau kaip gėrusi.
Kasdienių antidepresantų ir alkoholio miksas per pusmetį padarė lemiamą cheminę įtaką: 2007 metų vasarą po stiprių išgertuvių pirmąkart gyvenime patyriau siaubingas pagirias. Spazmavo gerklę, traukuliai tampė pirštus, negalėjau praryti nė gurkšnio vandens, ištiko isterija ir atrodė, kad tuoj numirsiu. Tą vasarą dar keliskart pasikartojus tokiai būsenai, pabandžiau išgerti kelis šimtus gramų brendžio. Po gerų 10 minučių užliedavo seniai pažįstama šiluma, nurimdavo širdis, akys pašviesėdavo. Nuo to laiko siaubingas pagirias visada su pasimėgavimu užgydydavau. Prasidėjo tamsiausi mano alkoholizmo mėnesiai, kai ėmiau gerti nuo ryto iki vakaro.
Tuomet tėvai mažai ką įtarė, niekada negerdavau prie jų ir nesirodydavau girta. Bet draugas vis dažniau ėmė prikaišioti, kad galbūt turiu problemų. Išsisukinėjau teisindamasi, kad alkoholis mane ramina, ir, kaip jis mato, jokių kvailysčių gyvenime dar nesu padariusi.
Netrukus susiradau naują įdomų darbą, tik isteriška ir reikli viršininkė nuodijo gyvenimą. Kad lengviau ją pakęsčiau, į darbą pradėjau nešiotis sidro.
Namie buvo pilni stalčiai, spintos, rankinukai prislapstyti pustuščių butelių – kad tik draugas nerastų! Jam užmigus tyliai išsitraukdavau atsargas ir visada nusigerdavau iki sąmonės netekimo. Blaivių dienų nebeliko visai... Taip sulaukiau 25-erių.
Vogiau iš mamos vaistų receptus
Nuo antidepresantų priaugau daug svorio ir nusprendžiau jų nebevartoti. Bet norėjau juos kompensuoti kuo nors kitu, nes truputį bijojau.
Dar didesnės baimės vedama iš mamos pavogiau pirmuosius receptus su antspaudais, nusižiūrėjau, kaip jie išrašomi ir pabandžiau vaistinėje įsigyti raminamųjų. Ir mamos ir jos draugių medikių buvau girdėjusi apie raminamąjį leksotanilio poveikį, norėjau išbandyti.
Iš pradžių leksotanilis tikrai darė įspūdį ir suteikė taip ieškomą nusiraminimą. Jį vartojau nesistemingai, bet visada turėjau rankinėje. Bent porąkart per savaitę prieš miegą išgerdavau kelias tabletes, nes žinojau, kad pagirios nuo jų bus lengvesnės. Kadangi mano sistema veikė, vaistinėje su padirbtu receptu visada praslysdavau ir toliau kartais iš mamos nušvilpdavau po keletą receptų.
Atsimenu, buvo 2008 metų balandis. Amsterdamas. Su Sigiu svečiavomės pas jo draugus. Per kelias dienas išgėriau visą namuose rastą alkoholį, niekur nekišau nosies iš namų – jau metai, kaip gėriau nuo ryto iki vakaro, niekas nebedomino, buvau irzli, apatiška ir pikta.
Draugas puolė mane kalbinti ir gėdinti prieš draugus, o aš pasijutau priėjusi stadiją, kai nebegaliu nei daugiau išgerti, nei sustoti – taip man bloga. Ištiko isterija, vos neiššokau iš balkono – esu dėkinga Sigiui, kad apsaugojo ir nuramino.
Pagaliau pripažinau savo bėdą
Po keleto dienų sveikindama Vilniuje mamą su Motinos diena, pagaliau prisipažinau jai, kad turiu problemų, ir paprašiau pagalbos! Prisipažinusi jai savotiškai pripažinau ir sau. Pravirkau, man palengvėjo, bet kartu atėjo baimė – kas manęs laukia toliau?
Nuo tada motina nesikalbėjo su manim 3 mėnesius, o gėdysis turbūt visą gyvenimą. Tėvas, sesuo ir Sigis užrakino mane namie savaitei ir pasikeisdami prižiūrėjo – tikėjosi, kad taip išsiblaivysiu ir daugiau negersiu. Būtent tai jiems ir pažadėjau. Visą savaitę bandžiau atsigauti, kovojau su kalte, gėda ir beviltiškumu, nemiegojau, nevalgiau, nesiprausiau, visa drebėjau ir nuolat prašiau, kad išleistų iš to kalėjimo.
Po savaitės buvau priversta išeiti į lauką – tėvai surado psichoterapeutą toksikologą Tomą, pas kurį lankysiuosi kas savaitę dvejus metus. Labai tikėjausi, kad atėjo mano problemų sprendimų pradžia. Bet tai tebuvo tik padarinių pradžia.
Tomas greitai tapo man didele atsvara priklausomybei – visada ėjau pas jį labai noriai, atvirai pasakojausi ir klausiausi. Regis, pasaulis be alkoholio irgi turi privalumų, bet... į pirmą planą stojo leksotanilis. Tas nejaukumas ir nedrąsumas esant blaiviai buvo nepakeliamas.
Atrodė, gal ir nieko tokio, jeigu pagersiu vaistų, man taip bus tikrai lengviau. Štai laikau delne tą seniai pažįstamą rožinę tabletytę ir pirmąkart jai suteikiau reikšmės: apgavusi save, nusprendžiau gerti kasdien ir visada, kai bus sunku.
Pusė metų tokio sprendimo ir sutinkant 2009-uosius štai kokia dviprasmiška situacija: alkoholio net nesinori, santykiai su visais atsigavę, bet nei viena gyva siela nežino, kad geriu jau po 20 tablečių per parą.
Tai ėmė slėgti, jaučiausi vieniša, kalta, gėdijausi savęs. Ta vidinė tuštuma kėlė nuolatinę įtampą, o paslaptis mane slėgė.
Rankinukas būdavo pilnas prislapstytas tablečių, kompiuteris – skenuotų ir padirbtų receptų.
Kai jau ima vaidentis
Vieną sekmadienio rytą vaistininkė suabejojo mano receptu, ar ne per didelė išrašyta dozė? Tada pirmąkart be neigimo susimąsčiau, kad turiu problemą su tabletėmis, sąmoningai nusprendžiu jų nebegerti. Praėjo para.
O jau kitą rytą nubudau nuo klaikaus dūžtančių stiklų garso – atrodė, tarsi būtų subyrėjęs mano 12-aukščio namo fasadas. Išbėgau į balkoną pasižiūrėti, bet ten – ramybė ir tvarka. Nieko nesupratau. Nuėjau į tualetą, sėduosi ant klozeto, o jis pradeda judėti, bėgioja grindų plytelių taškučiai.
Pagaliau supratau – man vaidenasi! Išsigandusi pasižiūrėjau į veidrodį ir savęs nepažinau. Tokia raudona ir užtinusi tada buvau.
Metusi darbus, užsidariau namie su Tomo išrašytais vaistais nuo abstinencijos, tikiuosi persilaužti.
Po 5 kankinimosi dienų visi pažadai sau dingo – lėkiau į naktinę vaistinę valerijono lašų, planuodama oficialiai apsvaigti nuo vaistais laikomo 78 proc. etanolio. Padėjo cielas buteliukas. Po kelių valandų lekiu vėl. Išgeriu jau du. Po truputį atleido, atsirado optimizmas, kad ne taip viskas ir blogai. Dar keletas dienų su valerijonu ir iš spintos išsitraukiau degtinę: geriau gersiu, nei dar kartą patirsiu tas haliucinacijas! Prisigėrusi „lūžau" tualete ant grindų. Taškučiai nebebėgioja, bet metų be alkoholio kaip nebūta.
Velykų rytą atvažiavę tėvai patyrė šoką. Mane vėl prislėgė kaltė ir gėda. Motina vėl kurį laiką nesikalbėjo, tėvas grasino nusišauti iš nevilties, o Sigis prasėdėjo visas Velykas prie stalo tylėdamas, parėmęs rankomis galvą. Nuo tada negaliu pakęsti, kai šalia esantis žmogus tyli, kai yra ką pasakyti.
Organizmas vaistų reikalavo kas 2–3 valandas
2010 m. metų rugsėjį išvažiavau pagyventi į Nicą su Sigiu. Santaupų turėjau, tad galėjau sau leisti nedirbti ir visą laiką skirti ramaus gyvenimo malonumams. Ruošdamasi kelionei visą savaitę spausdinau receptus, skirtingose vaistinėse pirkau leksotanilį ir slapsčiau jį lagaminuose. Pagaliau ramu: turiu griežtai suplanuotų atsargų pusmečiui po 3 tabletes per dieną. Jeigu jas išnaudosiu, neturėsiu ką daryti svetimoje šalyje.
Ramus, įdomus ir malonus gyvenimo tempas šiltame, gražiame mieste ir ribota dozė padėjo per pusmetį susimažinti iki 1 tabletės per dieną.
Tačiau iš neturėjimo kuo užsiimti kilo nepasitenkinimas monotoniškais santykiais su Sigiu, ėmė trūkti jo dėmesio, įsibėgėjo barniai. Kartą po barnio su juo kosmetinės dugne randu stilnokso migdomųjų tablečių. Jas prieš 1,5 metų man davė mama. Tada neprireikė, bet neišmečiau, ir jos tapo tiksinčia bomba mano rankinuke. Ilgai nedvejojau – įvertinusi savo „pasiekimus" dėl sumažinto leksotanilio ir atsigaunančio gyvenimo, po liežuviu pasikišu pusę stilnokso. Po 10 minučių aplankė seniai patirtas šilumos ir ramybės jausmas.
Po metų grįžome į Lietuvą. Dėl atšalusių (o gal atšaldytų?) santykių išsiskyriau su Sigiu ir po 5 metų tapau laisva daryti ką noriu. Mėgavausi savarankiškumu ir įkritau į intensyvius, daug energijos ir nervų kainuojančius darbus, su kuriais tvarkytis padėjo silnoksas. Augant stresui, augo ir dozės.
Kai stilnokso dozės pasiekė 30 tablečių, koncentracija ir atmintis pradėjo trukdyti darbui, vis dažniau pasimuliuodavau. Didėjo apatija, atsiribojau nuo žmonių, vėl grimzdau į save. Atlyginimas mažėjo, jaučiausi vieniša ir labai pavargusi – juk kasdien reikėjo susirasti naują vaistinę, negalėjau pirkti vis ten pat ir prisidaryti nemalonumų.
Ėmė trūkti pinigų. Laimę bandžiau kazino, bet įklimpau į dar vieną priklausomybę. Pralošiau visus pasiskolintus pinigus. Laimei, nedaug. Visiškai atsiribojau nuo artimųjų, išgyvenau gilią depresiją. Kasdien išgerdavau po buteliuką valerijono, bet niekas nepadėjo. Organizmas kas 2–3 valandas reikalaudavo savo. Beveik visą laiką praleisdavau namie užsitraukusi užuolaidomis langus.
Pradėjau vagiliauti iš tėvų pinigus. Iš senelio pavogiau vertingus medalius ir senovinius pinigus. Pardaviau mirusios močiutės vertingų knygų kolekciją. Bet kai įkeičiau mamos dovanotus papuošalus, kuriuos nešiojau ilgus metus, pasijutau visiška „degradė"...
Medikai nustėro sužinoję dozę
Naktimis šokdavau iš miegų kas 2 valandas išpilta prakaito, susuktais raumenimis ir drebančiomis rankomis, žiūrėjau į kompiuterio ekrane mirguliuojantį kažkokį ilgą neaiškų filmą, bet viskas, ką girdėjau – tik beprotiškai garsų savo pačios širdies plakimą. Viskas, ko ieškojau tamsoje ant spintelės, – stilnokso pakuotė. Išgėriau 4 tabletes ir vėl užmigau kelioms valandoms.
Taip nuolatinė abstinencinė būsena, melas, baimė ir paslaptys vėl privedė mane prie alkoholio. Žiauriai gailėjausi gerdama, gėda net prieš save pačią. Aš visiškas parazitas.
Vėl psichiatrinė. Paskutinę viltį atima gydytoja, sužinojusi mano 30 tablečių dozę, nes sunkiausias jų turėtas atvejis – 3 tabletės. Ir čia pasijuntu nesaugi – regis, jie bejėgiai prieš mano abstinenciją ir manipuliacijas. Greitai gydytojai atsisako mane toliau gydyti, primygtinai siūlydami kreiptis į priklausomybių centrą.
30-tasis gimtadienis reanimacijoje
2012 metų rugsėjis. Stilnokso ir alkoholio mano gyvenime nebeliko, bet nuo leksotanilio „nulipti" neįstengiu. Turėjau naują darbą, ilgai lauktą mylimąjį ir ramų gyvenimą.
Artėjo 30-asis gimtadienis, o aš jaučiausi vieniša nevykėlė: šeimos dar nesukūriau, viską (beveik), ko iki tol siekiau, suspėjau prarasti. Tėvai kontroliavo visą mano gyvenimą, bet svarbiausia – niekaip iki šiol nesugebėjau atsisakyti tablečių.
Gimtadienio rytą nubudau Lazdynų ligoninės reanimacijoje. Nieko nesuprantu – dėkoti Dievui ar pykti ant jo? Tas geras šimtas tablečių, kurias vakar prarijau per 5 minutes, jau plaunamos iš mano organizmo. Skyrius trenkia šlapimu, vėmalais ir „peregaru".
Po ligoninės dar bandžiau dirbti. Tėvai nuolat slapčia tikrindavo mano daiktus, buvo paslėpti visi seifų raktai, manęs niekur nepalikdavo vienos.
Net ir tada sugebėjau užsiregistruoti naujoje poliklinikoje ir išmanipuliuoti iš gydytojo leksotanilio. Tada man atrodė, kad visiškai nebėra vilties ir galimybės kada nors gyvenime atsisakyti tų prakeiktų tablečių.
Ir tada pasakiau – viskas! Noriu važiuoti į priklausomybės reabilitacijos centrą, Meikštų dvarą. Tai – mano dar viena, paskutinė, viltis.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Veža? Išlipk ir išlik!“ dalis, raginanti garsiau kalbėti apie naujas psichiką veikiančių medžiagų grėsmes ir priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jeigu ir jums teko patirti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų košmarą, kviečiame pasidalyti savo istorija. Kaip atsidūrėte narkotikų gniaužtuose? Ką patyrėte? Ko savo gyvenime netekote? Kaip su savo priklausomybe kovojote ar vis dar tebekovojate? Taip pat kviečiame atsiliepti priklausomų žmonių artimuosius, pasidalyti savo patirtimi ir patarimais kitiems panašaus likimo žmonėms.
Laiškų – anoniminių ar savo tikruoju vardu - laukiame el.paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Norite apie savo patirtį papasakoti telefonu – skambinkite +370 52743676.
Kampanijos partneris – priklausomybių reabilitacijos centras „Meikštų dvaras“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
