Meluojantys ir vis tautą ignoruojantys politikai net atvirai pasityčiojo iš mūsų valios – žemės referendumą nukėlė į birželio 29 dieną, kai dalis gyventojų jau gulės pajūryje bei stengsis atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių. Tarsi netiesiogiai sakoma, kad tauta neturi žodžio, o žemė, brangiausias mūsų turtas, lengva ranka atiduodamas į iškrypusios ir transeksualizmą palaikančios Vakarų visuomenės rankas.
Valdžia, kuri nesirūpina mumis, neverta nė vieno niekingo cento ir nenusipelnė, kad piliečiai jai dirbtų. Nematau čia ateities, todėl, susikrovęs lagaminus, greitu metu keliausiu ten, kur žmogus yra vertinamas ir turi teisę laisvai reikšti savo mintis. Kito kelio nėra.
Na štai. Jūsų dėmesį jau turiu - skaitant tekstą jūsų akys žibėjo, širdys skaičiavo kiekvieną skiemenį, lūpos sustingo, o galvos pritariamai linkčiojo. Džiaugėtės, koks sąmoningas ir pilietiškas žmogus čia rašo, koks protingas, kaip taikliai dėsto tiesą, tikiu, kad ir kava mielai pavaišintumėte. Ačiū, ačiū, kam tos gėlės. Kaip suprasite pabaigoje, aš jų tikrai nevertas. Jau iš anksto drįstu spėti, kad 70 proc. jūsų man iki šiol pritaria, tačiau užtikrinu, kad pabaigoje tiek pat ims nekęsti, nes mano pasaulis įvairiapusiškas, kaip ir šis rašinys, o ne vien pilkas, kokį jį galbūt matote jūs.
Balandžio 29 dieną susikibę už rankučių eisite į referendumą ir patriotinių minčių vedami balsuosite prieš žemės pardavimą, nes tai – tikro piliečio pozicija. Iš dalies jūs teisūs: legalizavus pardavimą rinkos naujokės, užsienio kapitalo įmonės, imtų konkuruoti su vietinėmis ir tikėtina, kad užkirstų kelią kurtis lietuviškoms įmonėms, o tai pat apsunkintų jau esamų plėtrą.
Antra – užsienio įmonė greičiausiai didžiąją dalį produkcijos eksportuotų iš Lietuvos, nes čia rinka per maža, o kitur perkamoji galia, palyginus didesnė. Nuo gautų pajamų (įskaitant ir pajamas Lietuvoje) ji įvairių mokesčių pavidalu tik apie 15 procentų sumokėtų į valstybės biudžetą. Likę 75 iškeliautų į šalį iš kurios šis verslas atėjo. Tuo tarpu, lietuviška įmonė, visą pelną paliktų pas mus. Todėl logiška, kad geriau visa medaus puodynė, nei tik vienas šaukštas iš jos. Tačiau įmanoma ir kita versija.
Stebint esamą padėtį kartais atrodo, kad mes, tarytum būrys įsiutusių avių, referendumu išvertėme užsienio augintojų tvorą (jau neabejoju, kad dauguma balsuos už draudimą) ir vietoje to, kad Lietuvoje ieškotume naujų galimybių, naujos dirvos, bei pasigamintume patys, kitus sustabdę, greičiausiai apsisuksime ir grįšime atgal. Tuomet sulindę prie norvegiškų ėdžių, toliau rupšnosime svetimą žolę, nes jos ten daugiau, ją lengviau gauti ir apskritai galvoti nereikia. Tačiau, jei vėl, europietis bandys ką nors kurti pas mus, besime su ragais į užpakalį, kad pastarasis pasileistų laukais tarytum mustangas – kad tik kuo toliau nuo mūsų.
Vėliau, paklaustas apie galimybes gimtojoje žemėje, tūlas lietuvis atsakys, kad čia jų trūksta, nes sąlygos netinkamos, nėra laiko, gražaus oro, trūksta dievo malonės ir šeip valdžia bloga. Apie savo verslą Anglijoje, Norvegijoje ar kitoje užsienio valstybėje, pateiks žodinę anotaciją, ją paįvairindamas gestais, ar net nuotraukomis mobiliajame telefone. Dažniausiai savo tokį tipinio lietuvio, tipinį pasisakymą užbaigs burbėjimu ant Lietuvos politikų, bei garsiai išrėš, kad žemę parduoti nori tik „vagys“. Pavyzdys elementarus, kaip sena virtuvės taburetė – visi matė, visiems aišku. Nereikia pačiam – negaus ir kitas.
Kita prielaida ne ką mažiau tikėtina. Referendumui įvykus, bei naujai tvarkai įsigaliojus, kur buvęs, kur nebuvęs iš amžino įšalo pabus naujas tautos balsas, kuris vėl gins tautos valią, tik šį kartą, tai bus teisė laisvai disponuoti savo turtu. Viešoji erdvė vėl bus užversta skundais ir pavyzdžiais, kaip žmogus gali nevaržomai valdyti savo turtą kitose šalyse, bei kaip Lietuvoje valdžia riboja gyventojų teises, lyg kokioje Šiaurės Korėjoje, ar Sovietų sąjungoje. Reziumė – reikia skelbti naują referendumą. Referendumas vėl bus ir ne vienas – juos sukels 3 kartus sumažėjęs reikiamų parašų skaičius. Atsiras ochlokratinė valdymo forma – spręs banda. Tuomet vėl prabilsime apie apie emigraciją.
Tačiau tai ne viskas. Emigraciją vis dažniau rinksimės ir dėl to, nes čia 2500 Lt - ne pinigai, kai Norvegijoje gaunate 8000 Lt. Iš tiesų baisu, nes Afrikos vaikai net 2 dolerius per dieną uždirba anglių šachtose. Čia blogiau nei Šiaurės Korėjoje, kur žmonės apskritai neturi referendumų ir net blogiau nei karas Ukrainoje, kur kasdien žūsta žmonės. Pasaulyje 700 milijonų neturi vandens, tačiau tai geriau nei Lietuvoje.
Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau įrodyti žmonėms, kad jie priklauso turtingiausiųjų ir laisviausiųjų pasaulyje kastai yra praktiškai neįmanoma, o apie elementarų „vertink, ką turi“ fenomeną turbūt matė tik filmuose. Matyt, lietuviškas mentalitetas draudžia džiaugtis, nes yra tų, kuriems geriau, todėl kaltų ieškojimas ir savęs gailėjimasis yra privaloma sveiko piliečio kasdienė praktika, o nelaimingesni turi būti marginalizuojami ir išbraukiami, lyg tokių apskritai nebūtų.
Bet čia ne bažnyčia, o aš ne kunigas ir čia užuomina, o ne pamokslas. Todėl kiekvienam savaip spręsti, kur ir kaip gyventi. Tačiau, nori nenori, bet net Londono Lietuvių guodimasis forumuose, kaip jiems ten blogai, ar kolegų bambėjimas apie „blogus norvegus“, kelia įtarimą, jog iš tiesų lietuvio skundas yra kaip sijonas škotui, arbata su pienu anglui ar „Oktoberfestas“ vokiečiui – toks savitas kultūrinio archetipo bruožas, tinkantis būtent tos šalies piliečiui ir išskiriantis jį iš kitų.
Todėl vertėtų perskaičiuoti svertinius gyvenimo koeficientus – galbūt daugiau priklauso nuo žmogaus nei nuo valdžios, nes politikai taip pat užaugo kartu su jumis ir kažkada lygiai taip pat kaip jūs smėlio dėžėse statė pilis? Tik kodėl jie nuėjo taip toli, o jūs vis dar esate ten, kur likote? Jie nepadarė, jie nepadėjo, jie kalti – tai puikios priežastys atsikratyti asmeninės atsakomybės ir nudardėti degradacijos bedugnėn, projektuojant kaltę į aplinką.
Jei Lietuva ir siaubinga šalis, tai tik visuomenė dėl to kalta.
Jei ne, tuomet paklausk savęs, ką padarei, kad būtų kitaip?
Sakote, kalbu nesąmones ir visiškai nieko neišmanau? Gal ir taip, tačiau mano darbas ne išmanyti, o samprotauti, vadovaujantis nesvariais argumentais, kuriuos dažniausiai naudojate ir jūs. Tai leidžia jus sunervinti ir paieškoti konflikto ten, kur jo galėtų ir nebūti. Konfliktas įžiebia diskusiją, bei neigiamus komentarus, o pastarieji veda prie sprendimų. Todėl kiekvienas blogas komentaras yra gražus lyg rožė šviesiaplaukės abiturientės rankose – duria, bet vis vien šauniai atrodo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
