Nusižudė žmogus. Ką reikia žinoti, kad neįskaudintum jo artimojo

„Važiuoju į laidotuves, draugas nusižudė“, - taip neseniai pasakė į kabinetą užėjęs kolega. Stojo tylos akimirka. „Siaubas“, - tik tiek sugalvojau išlementi. Ir tai buvo jau ne pirmas kartas, kai nežinojau, ką sakyti žmogui, kuris prasitarė apie artimojo savižudybę. Baisu leptelėti ką nors netinkamo, dar labiau įskaudinti.

„Jaunimo linijos“ vadovas P.Skruibis patarė nebijoti kalbėtis su savižudžių artimaisiais.<br>T.Bauro nuotr.
„Jaunimo linijos“ vadovas P.Skruibis patarė nebijoti kalbėtis su savižudžių artimaisiais.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Eglė

Oct 20, 2014, 9:14 PM, atnaujinta Jan 25, 2018, 7:50 AM

Tačiau natūralu sutrikti, kai sužinai, jog tavo draugo, kolegos ar pažįstamo artimasis nusižudė, tvirtina emocinę paramą teikiančios „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis.

Truputis žinių, praktinių patarimų – ir kiekvienas mūsų, kalbėdamasis su savižudžio artimuoju, jausis daug tvirčiau. O gedintys žmonės sulauks taip reikalingos pagalbos.

Patarimai – iš psichologo P.Skruibio lūpų, kurie, tikimės, bus naudingi ir jums.

Leiskite žmogui suprasti, kad jūs žinote, kas atsitiko

Aš girdžiu iš nusižudžiusių žmonių artimųjų, kad po savižudybės jie jaučiasi taip, lyg aplinkiniai žmonės vengtų tos temos ir netgi apskritai su jais kalbėtis. Taip nutinka todėl, kad aplinkiniai abejoja, ar verta kalbėtis, bijo įskaudinti. Ir tokiu būdu gedintis asmuo jaučiasi tarytum atskirtas, tarytum raupsuotasis, kurio visi vengia. Ir tai nėra malonu.

Jeigu sužinojote, kad kažkieno artimasis nusižudė, reikėtų parodyti iniciatyvą. Akivaizdu, kad jam dabar sunkus metas, todėl galima paklausti: „Ar galiu kažkuo padėti?“ Arba panašiai.

Tiesa, visiems vieno recepto nėra. Vienam toks kalbinimas gali būti priimtinas, kitas žmogus gali ir piktai sureaguoti. Sakys: „ Ko tu čia lendi?“

Dėl to nereikėtų ypatingai susijaudinti ar išsigąsti, nes suprantama, kad to žmogaus emocijos ir jausmai dabar yra labai užaštrinti.

Bet tikrai nieko blogo, jeigu duosite gedinčiam žmogui signalą, kad su jūs žinote, kas atsitiko, ir kad su jumis galima apie tai pasikalbėti.

Jeigu sužinojote, kad žmogus šitaip artimąjį prarado prieš kelerius metus, įvertinkite savo santykį su žmogumi. Jeigu jis - tik pažįstamas, galite pasakyti, jog užjaučiate.

Jeigu, tarkime, tai jūsų gyvenimo draugas, leiskite jam suprasti, jog jį galite išklausyti, nes išsikalbėjimas padeda sumažinti skausmą.

Pasiūlykite praktinę pagalbą

Pirmosiomis savaitėmis ar pirmaisiais mėnesiais žmogui labai praverstų praktinė pagalba – padėti prižiūrėti vaikus, tvarkyti dokumentus ar panašiai.

Neklausinėkite detalių

Savižudžių artimieji sako, kad juos ypatingai atstumia tada, kai žmonės kažko klausinėja – ne dėl to, kad jiems rūpėtų palaikyti ar padėti, o todėl, kad jiems norisi išgirsti detalių, pikantiškų aplinkybių.

Nesakykite, kad viskas bus gerai

Mums sunku įsivaizduoti, ką tie žmonės patiria. Ir kai sakai „aš tave suprantu“ arba „viskas susitvarkys“, arba – dar blogiau - „žiūrėk, praėjo jau du mėnesiai, o tau vis dar blogai“, tai tik parodo žmogui, kad jo visai nesupranti.

Nėra nieko keista, jei žmogus po artimo savižudybės jaučiasi blogai metus ar dvejus – gedėjimo procesas yra ilgas ir nesibaigia per mėnesį ir du. Aišku, intensyvumas skiriasi – po metų jau ne tas pats, kaip buvo po mėnesio.

Skubinimas rodo nesupratimą. Tad nevertėtų šokti prie paviršutiniškų paguodos žodžių, o leisti žmogui išsikalbėti.

Nebijokite ašarų

Žmonės labai išsigąsta, jei gedintis žmogus susigraudina. Tada atrodo, lyg padarei kažką blogo, įskaudinai žmogų.

Bet reikėtų į tai pažvelgti kitaip – tai aišku, kad žmogus savižudybę labai išgyvena ir kad galvodamas apie tai gali susigraudinti. Bet ar tai yra blogai?

Jeigu į tą susigraudinimą reaguojama natūraliai, pasakoma, kad nieko baisaus, kad jis verkia, tas žmogus pradeda laisviau jaustis. Jis jaučia, kad yra priimamas su visais savo jausmais, kad neturi būti visą laiką susitvardęs, susivaldęs ir visą laiką save kontroliuoti. Taigi nereikėtų susigraudinimo išsigąsti.

Minėkite nusižudžiusio žmogaus vardą

Norvegijoje buvo atliktas tyrimas, apklausti nusižudžiusių žmonių artimieji. Manau, to tyrimo rezultatus galima pritaikyti ir mums.

Tyrimo metu kalbinti netektį patyrę artimieji išreiškė norą, kad nusižudęs žmogus nebūtų užmirštas. Kad jis būtų minimas, kad jo vardas nedingtų iš pokalbių. Žinoma, tai turėtų būti daroma ne dirbtinai, o natūraliai.

O paprastai aplinkiniams būna baisu net ištarti tą vardą. Atrodo, tarsi pažadinsi visus jausmus.

Bet, kaip pažymėjo viena moteris, kai jai kas nors sako, kad nekalba apie jos sūnų, nes nenori jai priminti patirto skausmo, tai ji klausia: „Ar tie žmonės žino, apie ką kalba? Aš apie tai galvoju kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Neįmanoma pamiršti, kad nusižudė tavo sūnus.“

Kalbėti apie savižudybę su vaiku – verta

Jeigu nusižudė vaikui artimas žmogus, su vaiku reikia apie tai kalbėtis dėl kelių svarbių priežasčių (žinoma, pokalbis priklauso nuo vaiko amžiaus).

Pirma, jeigu vaikas mato, kad šeimoje vyksta kažkas labai svarbaus, bet visiškai niekas su juo apie tai nekalba, jam tada kyla visokių fantazijų. Pavyzdžiui, gal čia jis kaltas, kad taip atsitiko – gal neklausė, triukšmavo, per garsiai žaidė?

Antra, vaikai mokosi iš tėvų. Ir, tarkim, vieno iš tėvų savižudybė vyresniame amžiuje gali turėti labai didelę įtaką – užsifiksuoja kaip elgesio modelis.

Jeigu apie tai visiškai nekalbama, vaikas paliekamas pats sau pasidaryti išvadas. O jeigu aplinkiniai su juo kalbasi, aiškina, kas atsitiko, kodėl atsitiko, ką daryti, kai tau sunku, – tada formuojamas vaiko adekvatus požiūris į savižudybę.

Trečia, jeigu žmonės bando nuo vaiko nuslėpti, kas atsitiko, tai nebūtinai pavyks. Jis gali apie tai sužinoti iš kitų žmonių – kaimynų ar kitų pažįstamų.

Patarkite savo vaikui, kaip elgtis su gedinčiu draugu

Tai vėlgi priklauso nuo vaiko amžiaus. Vaikui galima paaiškinti, kad jo draugui dabar labai liūdna, kad jis neteko savo, pavyzdžiui, tėčio.

Vaikui turbūt iškils klausimų, kas yra savižudybė ir dėl ko žmonės nusižudo.

Aiškinčiau, kad kai žmogui būna labai sunku ir jis neranda kitos išeities, kartais taip atsitinka. Labai liūdna, kai taip atsitinka ir geriau visada reikia kalbėtis, ieškoti kitų variantų.

Reikėtų vengti nusižudžiusį žmogų smerkti, moralizuoti, vadinti egoistu. Labai svarbu atskirti žmogų nuo savižudybės. Žmogus yra daugiau nei savižudybė – geras tėvas, puikus darbuotojas, talentingas kūrėjas. O tai, kad jis nusižudė, nėra gerai, labai gaila dėl to, bet taip atsitiko.

Supraskite savo baimes

Ir Lietuvoje atliekami moksliniai tyrimai, ir patirtis dirbant su nusižudžiusių žmonių artimaisiais rodo, kad savižudybių tema yra tabu, labai stigmatizuota. Ir tiek gedintiems žmonėms, tiek mums ji tampa labai įtempta.

Priežasčių, dėl ko savižudybės tema yra tapusi tabu, yra keletas.

Viena jų – religinė-kultūrinė. Nors pagal Katalikų bažnyčios kanonus nusižudę žmonės jau nėra laidojami už kapinių tvoros, neatsisakoma atlikti apeigų, dar ir dabar buvusi Bažnyčios pozicija yra mūsų sąmonėje, kartais ja vadovaujasi ir kai kurie kunigai.

Antras dalykas – sovietmečiu ši tema buvo visiškai draudžiama, nebuvo skelbiama jokia statistika. Sovietų Sąjungoje savižudybių „negalėjo“ būti, nors būtent sovietmečiu į Lietuvą ir atslinko didelė savižudybių problema. O ta tyla dar labiau įtvirtino tabu.

Trečia – psichologinės priežastys. Mums sunku suprasti, kaip žmogus gali atimti sau gyvybę. Įsivaizduoti, kas turi vykti žmogaus viduje, kad jis nusižudytų, nėra taip paprasta. Todėl esame linkę šokti prie supaprastintų išvadų – nesveikas ar egoistas, ar artimieji „privedė“. O jeigu nutaria, kad kalti artimieji, tai dar labiau apsunkina kalbėjimą su jais.

Bet jeigu mes tos temos mažiau bijosim, mažiau jos vengsim, neišskirsime savižudybės kaip visiškai kitokios mirties, negu, sakykim, žūties ar mirties nuo ligos, tai tada gal po truputį tas tabu mažės ir mes pradėsim apie tai lengviau, natūraliau kalbėti, ir visuomenėje prasidės pokyčiai.

***

Šis rašinys – „Bendraukime“ kartu su  „Jaunimo linija“ skelbiamo projekto „Sumažink tylą! Kalba vyrai“ dalis.

Projekto metu pagrindinis dėmesys skiriamas vyrų savižudybių problemai ir prevencijai.

Esate neabejingas kitų likimui,  anksčiau pats galvojote apie savižudybę, bet vis dėlto įveikėte sunkumus?

O gal Jūs buvote tas, kuris pastebėjo ir sulaikė žudytis pasiryžusį brangų žmogų?

Norite papasakoti, kas slegia Jūsų širdį?  

Pasidalykite savo istorija.

Savo rašinius galite įkelti per langą „Atsiųsk“ savo kompiuteryje arba iš karto iš savo telefono, naudodamiesi  lrytas.lt mobiliąja versija.  O galbūt labiausiai vertinate elektroninį paštą? Tuomet jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt.  

Jaunimo linija“ kviečia  savanoriauti, paaukoti ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ar artimiesiems.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.