Tūkstantinės premijos
Jei „Mažeikių šilumos tinklai“ būtų privataus kapitalo bendrovė, o ne didžiąja akcijų dalimi (99,9 proc.) valdoma rajono savivaldybės, turbūt niekas per daug nediskutuotų dėl kiekvieną ketvirtį didėjančių šilumos tiekimo bendrovės darbuotojų algų.
Tačiau, kai tokie dalykai vyksta įmonėje, kurią turėtų kontroliuoti savivaldybė, kyla daugybė klausimų. Pavyzdžiui, iš kur bendrovėje atsirado atliekamų lėšų didinti atlyginimus? Gal parduodamos šilumos kaina yra per didelė, jei susikaupė tokie pelnai? Kodėl, užuot gerinę ir taip pakankamai gerą savo darbuotojų finansinę padėtį, šilumos tiekėjai nesumažina šildymo kainų beveik 15 tūkstančių miesto ir rajono vartotojams?
Bendrovėje „Mažeikių šilumos tinklai“ dirba 94 darbuotojai. Keturių direktorių, tarp jų ir generalinio, atlyginimų vidurkis dar šių metų pirmą ketvirtį per mėnesį siekė 5722 litus neatskaičiavus mokesčių. Dar po trijų mėnesių bendrovės vadovų uždarbio vidurkis šoktelėjo jau iki 7174 litų.
Tokį algų pakėlimą turėjo laiminti bendrovės valdyba. Tačiau dėl atlyginimų ginčų nekilo, nes tai valdybai vadovauja pats įmonės „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius Jonas Jurkus. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas ir bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ valdybos narys Romaldas Paradnikas atsakymo į klausimą, kodėl per pusmetį taip ženkliai ūgtelėjo bendrovės vadovų algos, deja, neturėjo.
„Oi, uždavėte tokį klausimą, aš į tokį iškart ekspromtu atsakyti negaliu“, – gynėsi A. Paradnikas.
J. Jurkus tikina, kad šiemet buvo įgyvendinti du stambūs projektai – pastatyta biokuro katilinė su priklausiniais ir pakeistos kvartalinės šiluminės trasos. Pabaigus šiuos darbus, darbuotojai esą nusipelnė paskatinimo. Todėl buvo skirtos premijos, kurios ir matomos 2014 metų II-ojo ketvirčio atlyginimų ataskaitose.
„Sau premijos aš neskyriau, paskatinimą davėme kitiems direktoriams ir padalinių vadovams – tiems, kurie rengė tą projektą. Grupė žmonių, kurie gerai dirbo, papildomai gavo po mėnesio dydžio atlyginimą. Bendra premijų suma buvo apie 15 tūkstančių litų“, – tikino J. Jurkus.
Tačiau direktoriaus pateikiami skaičiai neatitinka oficialių ataskaitų. Štai bendrovės internetiniame tinklalapyje, kuriame oficialiai pateikiama informacija apie įmonės darbuotojų algų pokyčius, matyti, jog minėta premija siekė ne 15 tūkstančių, o beveik 100 tūkst. litų, tiksliau – 97 776 litus.
Maža to, pirmąjį šių metų ketvirtį darbuotojų algų pakėlimui „Mažeikių šilumos tinklai“ skyrė beveik 66 tūkstančius litų. Iš viso per 2014 m. pirmąjį pusmetį šilumos tiekėjų algos padidėjo 163,5 tūkstančio litų. J. Jurkaus pasiteiravus, kokią sumą sudaro metinis įmonės užmokesčio fondas, generalinis direktorius teigė: „Atrodo, kad 5 procentus visų metinių pajamų.“
Šį įmonės vadovo melą paneigia elementari logika ir preliminarūs paskaičiavimai. J. Jurkus bendrovės metinį užmokesčio fondą kažkodėl sumažino 5 kartus. Realybė tokia: ketvirtadalis įmonės pajamų, kurios atitenka darbuotojų atlyginimams, sudaro įspūdingą sumą.
Tikri skaičiai gali papiktinti vartotojus, kurie neabejotinai norėtų išlygų ir sau – bent keliais centais mažesnių mokesčių už šildymą. Todėl natūralu, kad J. Jurkus stengiasi mažinti kai kuriuos jo geram įvaizdžiui nepalankius skaičius. Kyla klausimas, ar „Mažeikių šilumos tinkluose“ išties reikia tiek darbuotojų su daugeliu atveju išpūstomis algomis? Pavyzdžiui, analogišką šilumos ūkį valdančioje Utenos šilumos tiekėjų bendrovėje dirba 62 žmonės, Mažeikiuose – 94.
Milijoninės sutartys
Stulbina ne tik „Mažeikių šilumos tinklų“ darbuotojų atlyginimai, bet pačios įmonės milijonines sumas siekiančios viešųjų pirkimų sutartys.
Štai 2013 m. kovo 14 d. „Mažeikių šilumos tinklai“ sumanė nusipirkti degalų – benzino A95, dyzelino ir suskystintųjų naftos dujų. Natūralu, šilumos tiekėjams reikia degalų. Tačiau ar tikrai tam reikia skirti milijoną litų?
Remiantis sutartimi, bendra galutinė sutarties vertė (litais arba kita valiuta, su PVM) yra 928 675 Lt.
„2013 metais sunaudojome degalų už 261 tūkstantį litų. Mes sudarėme sutartį trejiems metams“, – teigė bendrovės generalinis direktorius, nors sutartyje jokie terminai nenurodyti.
Be keistos milijono vertės degalų pirkimo sutarties, „Mažeikių šilumos tinklai“ pasirašė dar vieną – dėl biokuro – medienos skiedrų – įsigijimo. Šioje sutartyje jau nurodyta, kad per trejus metus Mažeikių šilumos tiekėjai nupirks 36 tūkstančius tne (tonų naftos ekvivalento) biokuro ir už tai pasirengę sumokėti 20 mln. 124 tūkst. litų. „Buvo paskelbtas konkursas trejiems metams. Dalyvavo 12 dalyvių. Su tuo, kuris pasiūlė mažiausią kainą, pasirašėme sutartį“, – tvirtino J. Jurkus.
Klausimų kyla dėl kitko. Šiais metais, lyginant su 2013-aisiais, biokuro kainos rinkoje krito. Yra tikimybė, kad ta kaina mažės ir kitais metais. Tad „Mažeikių šilumos tinklų“ sutartis trejiems metams už 20 milijonų gali ir neapsimokėti. Tačiau kam dėl to bendrovei sukti galvą, jei nupirktas kuras neišvengiamai bus įskaičiuotas į šilumos kainą ir galiausiai už viską vis tiek teks sumokėti vartotojams.
Abejotinos investicijos
Derėtų priminti, jog į šilumos kainą įskaičiuotos ir bendrovės paskolos. Prieš metus „Mažeikių šilumos tinklai“ pasirašė dar vieną sutartį dėl ilgalaikės beveik 2 milijonų litų paskolos. Už ją garantavo Mažeikių rajono savivaldybės taryba.
Be šio paskolos, bendrovė turi ir kitų kreditorinių įsipareigojimų. Visus juos iš esmės dengia tie, kurie vartoją šilumos energiją, tai yra tie patys 15 tūkstančių abonentų iš Mažeikių ir aplinkinių gyvenviečių.
Mažeikiškiai, mokantys nemenkus pinigus už šildymą, turi teisę žinoti, jog jie finansuoja ir abejotinas ar neperspektyvias bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ investicijas.
Dar 2009 m. Mažeikiuose šilumos tiekimo trasa, anot generalinio direktoriaus J. Jurkaus, kainavusi 160 tūkst. litų, buvo įrengta nuo Skuodo gatvės iki Varduvos gatvės (Kalnėnų gyvenamųjų namų kvartalo). Ten yra tik individualių namų kvartalas. Trasos ilgis – apie 230 metrų ir nė vienas gyventojas savo šilumos sistemos prie šios šilumos trasos ligi šiol nėra prisijungęs.
„Negali būti, kad trasa neveikia. Turiu pasikelti dokumentus, turiu klausti savo tarnybos vadovo. Vieną dieną tos trasos nebeveikia, vartotojai atsisako paslaugų, paskui vėl prisijungia“, – išsisukinėjo J. Jurkus.
Bendrovės generalinį direktorių bandė užstoti R. Paradnikas: „Galiu atsakyti tik tiek, kad mūsų šilumos kainos yra vienos žemiausių šalyje – esame penktoje ar šeštoje vietoje tarp mažiausią kainą turinčių šilumos tiekėjų, pastoviai dirbame ta kryptimi, ir dabar yra numatoma mažinti vartotojams šilumos kainą.“
Tačiau Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos viešai paskelbtoje lentelėje matomas gerokai kitoks kainų žemėlapis. Už šildymą mažiau moka Širvintų, Utenos, Molėtų, Jonavos, Ignalinos, Šilalės, Tauragės gyventojai, pigiau gyventojams šilumą parduoda Birštono, Radviliškio, Šilutės, Varėnos, Šiaulių, Kaišiadorių šilumos tiekėjai. Pigiau už šildymą moka ir kaimynai plungiškiai.
Į klausimą, kada konkrečiai Mažeikiuose paskutinį kartą buvo mažinama šilumos kaina, R. Paradnikas atsakyti, deja, nepajėgė.
Jokios kontrolės
Labiausiai stulbina, jog socialdemokratų vadovaujama Mažeikių rajono savivaldybė J. Jurkaus, šios partijos garbės pirmininko, vadovaujamos įmonės finansinės veiklos skaidrumu iš esmės nesirūpina.
Savivaldybės įmonėse paprastai tokią funkciją atlieka bendrovės stebėtojų taryba, į kurią įtraukiami politikai, dažniausiai opozicijos atstovai – jie kontroliuoja įmonės veiklą. Tokio darinio „Mažeikių šilumos tinklai“ neturi.
Maža to, jau kurį laiką įmonės audito neatlieka ir savivaldybės kontrolieriaus tarnyba. Mažeikių rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnybos kontrolierė Alma Karvelienė neslėpė, jog fiziškai tai padaryti nėra galimybių, nes tarnyboje dirba vos keturi darbuotojai, o audituoti reikėtų ne tik savivaldybės kontroliuojamas įmones, bet viešąsias bei biudžetines įstaigas. „Auditorius „Mažeikių šilumos tinklai“ samdosi patys, mes esame darę tik to audito analizę, bet negaliu pasakyti, kuriais metais tai buvo, gal 2010 metais. Dabar mes daugiausiai dėmesio skiriame savivaldybės biudžeto lėšų naudojimui, ten irgi daug milijonų”, – teigė A. Karvelienė.
Savivaldybės kontrolierė dargi tvirtino, kad nuo 2002 metų auditas visoms įmonėms nėra privalomas. Tačiau pagal Akcinių bendrovių įstatymą metinę finansinę atskaitomybę privaloma patikrinti tose bendrovėse, kurios pardavimų grynosios pajamos viršija 10 mln. litų, balanse nurodyto turto vertė yra didesnė nei 5 mln. litų, o vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius finansinius metus viršija 50. Vadovaujantis šiais kriterijais, auditas „Mažeikių šilumos tinklams“ yra privalomas.
Akivaizdu, kad „Mažeikių šilumos tinklai“ tvarkosi taip, kaip jiems patinka. Ir tūkstantinės premijos, ir abejotina sutartis, siekianti 20 milijonų, dar milijonas litų degalams ir kiti finansiniai rebusai ilgainiui tapo socialdemokratinės savivaldybės globojamos ir nekontroliuojamos bendrovės kasdienybe.
Susidaro įspūdis, kad visus komercinius sprendimus, jau nekalbant apie finansinius apdovanojimus darbuotojams už nežinia kokius nuopelnus, priima tik generalinis bendrovės direktorius J. Jurkus. Tai jis daro neretai net be įmonės valdybos narių žinios.
J. Jurkus nematė reikalo atsiklausti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir vienašališkai nutraukdamas sutartį su dujų transportuotojais (nors tai buvo trišalis susitarimas). Generalinis direktorius tai darydamas negalėjo nežinoti, kad toks jo demaršas bendrovei kainuos 10 milijonų litų netesybų. O tai neabejotinai atsilieps kitų metų šilumos kainoms. Netyla kalbos, kad įmonė jau senokai primena mažąją kunigaikštystę rajone, kurios veiklos jau ne vienerius net formaliai niekas nekontroliuoja. O juk jos finansų skaidrumas tiesiogiai susijęs su šilumos vartotojų interesais. Galima tik spėlioti, kaip tampriai tai susiję su partiniais reikalais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
