Šią idėją jau senokai gvildenau ir apmąsčiau visus „už“ ir „prieš“. Be abejo, mąsčiau ir apie vaikus. Žmonos mama neįgali, mano tėvai taip pat turi bėdų dėl sveikatos, tad liko vienintelis kelias – vežtis vaikus į užsienį. Pasirinkome Norvegiją. Tai atitinkamai ir vaikus paruošėme.
Du mėnesius prieš išvykstant į svečią šalį pradėjau juos mokyti. Liepiau abiem susikurti net po du elektroninius paštus (jeigu turės vieną, globėjai gali jį užblokuoti, pastebėję, kad įvaikis paštu bendrauja su biologiniais tėvais), susikūrėme bendrą „Skype“ prieigą. „Facebook“ susikūrėme šeimos paskyrą. Taip pat paliepiau atmintinai išmokti gimtinės telefono numerius.
O mokymasis buvo toks: rytą keldamas vaikus pirmiausia paklausiu, koks gimtinės telefono numeris, o jie atsako: 00-370 – Lietuvos kodas, miesto kodas – 45 o babos numeris (taip sutarėme vadinti) xxxxxxx. Taip pat prieš valgį sukalbant maldą vėl reikalauju išpyškinti telefono numerį ir elektroninio pašto prisijungimo duomenis. Žodžiu, taip apsidraudėme, jeigu būtų vaikas konfiskuotas norvegų.
Taip pat daviau vaikams patarimų, jeigu jie būtų paimti ir atiduoti „įtėviams“ (mes su vaikais ir žmona sakome „paimti į nelaisvę“). Pasakiau, kad vaikai jiems turi nuolat kartoti: „Jūs man ne tėvai ir jūs man lygiavertės meilės nedovanosite. Jūs išdraskėte, kas mums šventa ir svarbu, – mūsų šeimą , o tai jums garbės nedaro ir kaip tokius niekšus galima mylėti, kurie ardo šeimas!? Jūsų apkabinimas man tolygu vapsvos įgėlimui ir man iš jūsų nieko nereikia. Palikite mane ramybėje.“ Aišku, pamokiau ir šio to daugiau, ne tik tai, ką aprašiau.
Galima vaikus pamokyti ir maištavimo prieš įtėvius, žodžiu, kiekvienas priemones renkasi pagal savo supratimą. Be to, vyresnėlį pamokiau, kaip nukakti į Lietuvos ambasadą, jeigu prispirtų reikalas ir jeigu pasitaikytų proga pasinaudoti ta galimybe.
Bet svarbiausia vaikus išmokyti naudotis elektroninėmis ryšio priemonėmis ir užtikrinti, kad atmintinai kaip eilėraštį išmoktų visus prisijungimo duomenis. Taip pat būtina vaiką paruošti psichologiškai, kad jis neišduotų savo įtėviams „okupantams“ prisijungimo duomenų, kad ir kaip jie maldautų ar žadėtų aukso kalnus.
Aš savo vaikams pasakiau: „Jeigu prasitarsite įtėviams apie mūsų tarpusavio bendravimą, supraskite, daugiau gyvenime vienas kito nebematysite. Įsivaizduokite, kad išduoti duomenys tolygu šeimos mirčiai. Vaikai tai aiškiai suprato.
Tikiuosi, kad šiais mokslais neprireiks pasinaudoti, bet juos išmanyti visada pravartu. Beje, dar pravartu pasirūpinti GPS sekimo priemonėmis, kad visada žinotumei, kur yra pagrobta atžala.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
